Jau tikrai juntu rudenį..laukiu jo, nes tas rudens lapų šnaresys ir kvapas šviečiant saulei sukelia labai romantiškus jausmus..
Štai mano pats mylimiausias Justino Marcinkevičiaus eilėraštis:
Rudeniu kankinasi gamta,
Ji nemoka abejingai mirti.
Džiaugsmas budi, jis čia pat, greta,
Tik sunku nuo skausmo jį atskirti.
Tik sunku atsisakyti to,
Ko galbūt iš viso neturėjai.
Pakartok, dar sykį pakartok.
Kaip mane mylėjai – nemylėjai.
Kaip buvai arti, labai arti,
Taip arti, kad net sunku tikėti.
Žmonės tampa viens kitam kiti
Ir be dulkių pradeda pilkėti.
Mes dar galim būti dideliais
Kaip kad rytas gali eit į dieną.
Tik nėra kam pasakyt – atleisk,
Nes abu privalom būti vienas.
Tu mane nuprauski savimi,
Savo lūpom tu mane pagirdyk
Ir paverski laiką ugnimi
Dangui matant, žemei viską girdint.
Justinas Marcinkevičius 1962 metai
Pavargęs ąžuolas palinko iki žemės,
Nuleido šlamančias šakas tiesiai ant kelio.
Ir štai išnyko degusi stiprybė-
Neliko medžio,o vėjas pustė jo lapus..
Tų žodžių neišgirs tas,kam jie skirti..
Tie žodžiai trenksis tik į sieną!
Bet siena juk tokia šalta,
Nes nieks prie jos neprisiliečia..
Labai sezoniška, Rasele 😊