Prasidėjus įvairiems kulinarijos šou televizijoje vis didesnę reikšmę įgauna maisto ruošimo technologijos. Tokiu būdų po truputį prestižine specialybe tampa virėjo profesija. Užsienyje ši profesija labai gerbiama jau seniai. Tiesa, ten dažniausiai virėjai yra vyrai, nes darbas tikrai sunkus.
Pas mus Lietuvoje, kol kas mes neturėjome gilių pasaulinių virtuvių patiekalų gaminimo tradicijų ( daugelis nežinojo netgi prieskonių įvairovės, o tik krapus, petražoles, na, o aukščiausio lygio prieskonis buvo “Vegeta”). Virėjo profesija labiausiai asocijuodavosi su lietuviškų patiekalų gamyba ir juos gaminančia stora teta.
Tačiau verta pažymėti, jog tai ką daugelį šimtmečių valgydavo Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos karaliai šiandien jokiu būdu nebūtų galima vadinti gurmaniška virtuve. Skirtumas tarp paprastų žmonių maisto buvo tik daug didesnis maisto kiekis.
Tik 15 amžiaus viduryje Italijos aristokratai ir kiti turtingi žmonės pradėjo prisiminti antikinės Romos kultūrą ir jos valgius.Paskui jau prancūzų karališkieji rūmai įsijungė į šią kovą ir išgarsėjo ypatingais padažais, paštetais ir desertais, kurie žinomi iki šių dienų. Japonų ir kiniečių kultūroje maistas taip pat užėmė vieną iš svarbiausių vietų, ypač jo estetinis vaizdas.
Galbūt todėl visame gurmainiško maisto pasaulyje ir yra garsiausios italų, prancūzų bei azijiečių virtuvės. Tai tarsi kertiniai akmenys, o visa kita jau yra atšakos.
Virėjai Lietuvoje jau turi galimybes mokytis ne tik iš knygų ar TV, bet ir į čia atvažiuojančių specialistų. Be to, kai kas važiuoja į pasaulines maisto parodas, stažuojasi užsienyje..žodžiu, vejamės mes turbūt dėl politinių priežaščių kažkada nuvažiavusį traukinį..
