Rasa Martens

Tęsiant mano jau pradėtas cituoti ( 2008.08.10)  mintis iš K.Gibran knygos “PRANAŠAS” šį sykį labai jau teisingi pastebėjimai apie žmonių dosnumą.

“Tuomet vienas turtuolis paprašė: Kalbėk apie Dosnumą.
Ir jis atsakė:
Jūs atiduodat tik trupinėlį, kai duodat iš savo turtų.
Tik kai duodat iš savęs paties, duodat iš tikrųjų
Nes kas gi jūsų turtas, jei ne daiktai, kuriuos jūs laikot ir saugot bijodami, kad jums gali prireikti jų rytoj?
O rytojus? Ką gi atneš rytojus pernelyg gudriam šuniui, kuris užkasa kaulus dykynės smėlyje, sekdamas paskui maldininkus į šventąjį miestą?
Kas yra vargo baimė, argi ne pats vargas?
Argi troškulio baimė, kai šulinys yra pilnas nereiškia, kad troškulys nebenumalšinamas?

Yra žmonių, kurie duoda mažai iš to daug, ką jie turi, ir duoda, kad būtų pripažinti, o jų slaptas troškimas daro dovanas menkavertes.
Ir yra tokių, kurie mažai turėdami atiduoda viską.
Šie tiki gyvenimu ir jo dosnumu, ir jų skrynia niekad neištuštėja.
Yra tokių, kurie duoda džiaugsmingai, ir tas džiaugsmas būna jiems atpildas.
Yra tokių, kurie duoda skausmingai, ir ta kančia yra jų krikštas.
Ir yra tokių, kurie duodami anei širdperšos jaučia, anei trokšta džiaugsmo ir nemano, kad jiems bus atlyginta.
Visagalis jų rankomis apsireiškia, jų akimis jis šypsosi žemei.

Smagu duoti paprašytam, bet geriau duoti neprašomam, pačiam susipratus;
Ir dosniajam ieškoti to, kuris bus apdovanotas, yra džiaugsmas didesnis nei duoti.
Ir ar yra kažkas, ko jūs galėtumėt ir neduoti?
Visą, ką turit vieną dieną bus atiduota;
Todėl duokit dabar, kad dosnumą rodytumės jūs o ne įpėdiniai.

Jūs dažnai sakote: “Aš duočiau, bet tik tam, kas nusipelno.”
Nei medžiai jūsų sode šitaip daro, nei banda jūsų ganykloje.
Jie duoda, kad gyventų, nes šykštumas reikštų žūtį.
Be abejonės, kas nusipelno gauti savo dienas ir naktis, vertas gauti visą kitą iš jūsų.
Ir tas, kuris nusipelnė gerti iš gyvenimo vandenyno, vertas to, kad pripildytų savo taurę iš jūsų mažo šaltinio.
O koks atpildas bus didesnis, jei ne imti drąsiai, pasitikint, neatstumiant dosniųjų.
O kas esat jūs, kad žmonės turėtų jums krūtinę atverti ir išdidumą apnuoginti, kad matytumėt jų vertę be šydo, jų išdidumą – be gėdos?
Pirmiausia žiūrėkit, ar jūs patys nusipelnėte duoti ir tapti dosnumo įrankiu.
Nes, tiesą sakant, tik gyvenimas duoda gyvenimui, tuo tarpu jūs, kurie dedatės esą dosnūs, esat tik liudininkai.

O jūs, dosnumą patiriantys, – juk visi jį patyrėt, – neužsikraukit dėkingumo naštos, kad neuždėtumėt jungo sau ir duodančiajam.
Geriau kilkit kartu su duodančiuoju, jo dosnumo dėka tapę sparnuotu:
Nes per daug krimstis dėl savo skolos – tai suabejoti kilnumu to, kurio motina – žemė dosnioji, o tėvas – Visagalis.