Rasa Martens

“Jeigu vėžio baimė sustabdo jus ir pasėja nerimą dėl ateities, atima jūsų gyvenimo džiaugsmą, jeigu, užuot juokęsi, buvę su mylimais žmonėmis, jūs tegalvojate apie ligą, žinokite, kad vėžys laimėjo. Net ir tuo atveju, jeigu fiziškai jis niekada nesugrįžtų. Neleiskite jam užvaldyti jūsų gyvenimo, jūsų sielos, tuomet net ir sugrįžus ligai jūs būsite nugalėtojas”, – tvirtina gydytoja iš JAV Lisa Weissmann” ( ištrauka iš E.Umbrasaitės knygos “Vienos krūties istorija”).

„Vartų“ galerijoje žurnalistė Erika Umbrasaitė pristatė savo autobiografinę knygą „Vienos krūties istorija“.

Su Erika aš esu susidūrusi labdaros projektuose ir visada ji būdavo nepaprastai geros nuotaikos, linksma, besišypsanti. Šį kartą susitikome, kai ji asmeniniais dienoraščiais paremtoje knygoje išdrįso papasakoti, ką jaučia ir kaip gyvena moteris, išgirdusi skaudžią diagnozę – vėžys.

Visą tą laiką kol ji sirgo, nuolat ir toliau dirbo, ir ypač daug labdaringų dalykų pačios įkurtoje draugijoje “Rožinis kaspinas” , kad padėti moterims jau sergančioms krūties vėžiu, kad padaryti viską, jog atkreipti dėmesį į šią klastingą ligą ir bandyti jos išvengti. Dalis pajamų ir už šią knygą bus skirta labdarai-diagnostinėms priemonėms pirkti.

Aš visada žavėjausi jos stiprybe ir optimizmu, bet tai kaip ji elgėsi susirgusi – prilygsta žygdarbiui.
Savo knygoje,  Erika paprastai,  be ypatingo graudulio, nevengiant humoro ir cinizmo, kalba apie ligą. Perskaičiau pusę knygos vienu prisėdimu, naktį, grįžusi iš pristatymo.

Žmonės, kuriems yra tekę susidurti su liga, skaitydami knygą supras, kad viskas yra ištveriama ir viskas praeina… Ir jei negali pakeisti situacijos, tai bent keisk savo požiūrį į ją – “išmok pamilti neišvengiamą likimą” (F.Nyčė).

Erika nori, kad sveikieji, kol dar ne per vėlu, įsimylėtų gyvenimą tokį, koks jis yra, žvelgtų į jį lengviau, linksmiau, šviesiau.

Skaitant šią istoriją ir juokiesi, ir verki… Ir tai suteikia nepaprastai daug vilties kiekvienam… juk gyvenime didžiausią džiaugsmą neša paprasti dalykai.