Žiūrėjau vieną rusišką filmą ir labai susimasčiau. Ten buvo viena scena, kai du paaugliai vaikinai, kuriems apie 10-11 metų užsiiminėja vagystėmis metro. Jie visą laiką važinėja traukiniu, kaulija pinigų iš keleivių prisimetantys našlaičiais, o paskui nusižiūrėję kokį rankinuką jį pavogia kaip tik tada, kai durys užsidarinėja ir traukinys juda į kitą stotelę. Vaikinukai vos spėja iššokti iš traukinio.
Taigi, vieną tokį eilinį kartą, paaugliukai pavogia vyrišką lagaminėlį ( kai buvome vaikai jį vadindavome “diplomatu” ). Parsinešę jį į vagių būstinę labai nusivilia, kad ten nėra nei vieno rublio, o tik popieriai, kurių jie negali perskaityti, nes jie yra beraščiai. Dokumentus numeta į šiukšlinę ir eina toliau ieškoti grobio, t.y. pinigų.
Tik šių vaikinų gaujos vadas išsiaiškina, kad tie dokumentai gali jiems atnešti milijonus, nes tai slapti dokumentai su atskleistomis pavardėmis.
Žodžiu, esmė tame, kad kiekvienam iš mūsų daiktai, reiškiniai turi labai skirtingą vertę ir toji vertė netgi keičiasi skirtingais mūsų gyvenimo laikotarpiais. O dažnai dėl kokios nors savybės neturėjimo ( šiuo atveju vaikinukai skaityti nemokėjo ), mes net negalime identifikuoti esant kažkokią vertę ir ieškome jos ten, kur jos arba nėra, arba ji žymiai mažesnė.
