Gaubė tylą sidabro drobulė.
Uodas baidė palėpėj kregždes.
Kibiruos tu nešei po mėnulį
Ir po kojomis laistei žvaigždes.
Pirkioj tykiai varvėjo rožančius
Su motulės maldų dusuliais,
O mergystė netilpo užančiuos,
Rodės, ims – ir visa prasiskleis.
Sujudėti – ir sapno netekti –
Nedrįsau ir dusau svaiguly.
Ir buvai lyg sapne man tą naktį
Taip arti… Taip be galo toli.
Ir po to, kai atskyrė rytojus,
Kai pakando rūtelę šalna –
Man visur, visada tu kartojies,
Tos nakties mėnuliu nešina.
Bals, išbals mėnesienų drobulės.
Gervės Grįžulo Ratuos girgždės.
Iš versmės man atnešk tą mėnulį
Ir supilki stiklinėn žvaigždes.
PAULIUS ŠIRVYS
