Rasa Martens

Viename iš SENEKOS laiškų Liucilijui radau tokių minčių:

” Meluoja žmonės, norintys įrodyti, kad užsiimti laisvaisiais menais jiems trukdo krūvos darbų. Apsimeta plušą, griebia vis daugiau, tampa savo plušėjimo belaisviais. Aš turiu laiko, Liucilijau, turiu laiko ir, kad ir kur bebūčiau, priklausau pats sau.

Savo reikalams neatsiduodu, tik paskolinu save ir neieškau progų prarasti laiką.(…)

Paskirdamas save draugams, vis tiek nepalieku savęs ir negaištu su tais, su kuriais susitikau dėl kokios nors aplinkybės ar pilietinės pareigos, o tik su pačiais geriausiais. Jiems atiduodu širdį nepaisydamas, kokioje vietoje jie būtų, kokiame amžiuje gyventų.

Prie savęs turiu puikų vyrą Demetriją, palikęs apsisiautusius purpurp rūbais žmones, šnekučiuojuos su juo, pusiau nuogu, ir žaviuosi juo. Ir kaipgi nesižavėti?! pamačiau, kad jam nieko netrūksta.

Ne vienas gali viską niekinti, visko turėti negali niekas.

Trumpiausias kelias į turtą-turto niekinimas. O mūsų Demetrijas gyvena ne viską niekindamas, bet tarsi viską perleisdamas kitiems. “

SENEKA“Laiškai Liucilijui”