Aš nepavydžiu net karaliams Visų jų įgeidžių paikų, Narve įkalintiems paukšteliams, Neikart nemačiusiems miškų. Aš nepavydžiu žvėriui ploto Ir jo savivalės laukuos, Nei viso grobio, sumedžioto, Nes sąžinė toliau miegos. Net savo palaimingai širdžiai, Kuri laimėjusi, deja, Sustingsta tingulio paviršiuj, Nelyg oazėj skurdžioje. Ir liūdesy, ir ėmus švęsti Mintis ateina ta pati: Geriau mylėti ir [ Daugiau ]
