Rasa Martens

Prieš kelias savaites man knygyne į rankas pakliuvo labai įdomi knygelė.

Tai Iris Seidenstricker knyga “Bibljos išmintis”. Joje autorė surinkusi mintis iš Biblijos ir jas sugrupavusi pagal kiekvienam rūpimas temas, pvz. meilė, darbas ir pan.

Esmė yra tame, kad net pati autorė sako, kad daugelis jos draugų kai skaitė tas citatas negalėjo patikėti, kad jos iš Biblijos, nes buvo nepaprastai aktualios dabar. Šiuolaikiškos, kartais netgi provokuojančios mintys buvo labai netikėtos.

Kai aš pradėjau skaityti tą knygelę, Bibliją tarsi atradau naujai ir man labai patiko. Savo draugams taip pat pasakydavau ką perskaičiau ir jie buvo vustebę, kad tai yra Biblijoje. Taigi, kartais mes vadovaujamės tik stereotipais ir patys nežinodami atsisakome išminties knygų tik dėl to, kad tai surišta su religija.

Kartais ir čia parašysiu minčių iš Biblijos, kurios man ypač patiko.Šiandien apie pavydą ir gobšumą.

“Turtai neneša nieko gero siauraširdžiam žmogui; kokia nauda iš aukso šykštuoliui?
Ko pats atsisako, jis kitiems krauna, – jo gėrybėmis svetimi prabangiai ūžaus.
Kam bus dosnus tas žmogus, kuris yra šykštus sau ir nesinaudoja savo paties turtais?
Nėra šykštesnio žmogaus už šykštų sau pačiam, – jį nubaudžia jojo šykštumas.
Jei kada jis būna dosnus, tai įvyksta per klaidą, – galų gale jis parodo savo gobšumą.
Šykštuolis yra nedoras žmogus: nusigręžia nuo artimo ir nesirūpina savimi.
Šykštuolio akys nėra patenkintos jo dalimi, gobšus neteisingumas sustingdo jam širdį.
Nors šykštuolio akys godžiai žiūri į duoną, bet ant savo stalo jis deda supelėjusią.
     
Mano vaike, jeigu turi iš ko, vaišinkis ir aukok vertingas atnašas VIEŠPAČIUI.
Atsimink, kad mirtis nelūkuriuoja, – tau nebuvo parodyta Hado sutartis.
Daryk gera draugams, kol dar gyvas, ištiesk ranką ir dalykis dosniai tuo, ką turi.
Neatsakyk sau šios dienos gėrybių; neleisk praeiti pro šalį savo rinktinei daliai.
Argi nepaliksi turtų kitiems ir savo triūso vaisių padalyti kaulelių metimu?
Duok, imk ir būk sau vaišingas, nes Hade žmogus negali džiaugsmo ieškoti.
Visi gyvūnai sensta kaip drabužis, nes saisto amžinas įsakas: visi turi mirti.
Kaip lapai, sprogstantys ant žalio medžio, – vienam nukrintant, kitas išsprogsta, – taip kūno ir kraujo kartos, – vienai išmirštant, kita užgimsta.
Visi žmogaus darbai sudūlėja, ir tas, kuris juos padarė, su jais nebūtin nueina.”

( Sir 14, 3-19 )