Keletą dienų vis pamąstau apie žmogaus likimą.. Galbūt tai todėl, kad vienam po kito nukritus lėktuvams nuolat kalbama apie lemtingus sutapimus..
Keista, kad nukritus lėktuvui ir žuvus berods 153 žmonių viena mergaitė ( 12 metų) lieka gyva.. Argi tai ne likimas?
Keista ir tai, kad kitam lėktuvui ( skridusiam iš Brazilijos į Paryžių) nukritus žūsta 228 žmonės, o atsirado 2 keleiviai draugai, iš kurių vieno buvo negaliojantis pasas ir oro uosto darbuotojai jam neleido skristi, todėl draugas iš solidarumo taip pat pasiliko neskridęs ir abu liko gyvi.. Arba kita moteris, kuri neišskrido tuo lėktuvu, tačiau po 2 dienų žuvo autoavarijoje.. Ar jie netiki, kad tai tikrai likimas?
Tik va dar keista ir tai, kaip iš viso pasaulio atsiranda tiek žmonių, kurie turi tokią pačią likimo nulemtą gyvenimo pabaigą ir jie atsisėda į tą patį lėktuvą..kartais matyt verta apsidaryti aplink ir pažiūrėti su kuo skrendi, nes tai gali būti tavo likimo broliai..
Manau, kad žmogus dažnai gali koreguoti savo likimą, tačiau kai kurie momentai tikrai nuo mūsų nebepriklauso..tai kaip tada su ta patarle, kad kiekvienas esame savo likimo kalvis? Visur yra išimčių..
Kai mums kas nors nepavyksta, mes išsiskiriame su žmogumi dažniausiai sakome, kad “nie sūdba”, nors man rodos, kad kartais čia tereiktų daugiau pastangų ir galėtume toliau būti su tuo žmogumi..
