Rasa Martens

Laikas lekia nepastebimai..Štai jau metai kai aš pradėjau rašyti savo Blog’ą..gerai, kad nepražiopsojau tokios svarbios sukakties. :)

Nepaprastai smagus laisvalaikio leidimo būdas, galimybė bendrauti su žmonėmis neapsiribojant buvimu vienoje patalpoje, galimybė sutikti naujų žmonių, pasisemti naujų idėjų ir patarimų ir pačiai jais pasidalinti..Štai priežastys kodėl iki šiol rašau ir manau, kad ir toliau rašysiu.

Praėjau rodos visai nemažai etapų, t.y. begalinis entuziazmas rašyti, paskui tinginystė, po to jautimas kažkam įsipareigojus rašyti, po to vėl begalinis noras rašyti. Kartais atsitinka taip, kad norisi rašyti tam tikra tema, bet dėl vienų ar kitų priežaščių negalėsiu būti visiškai atvira ir tada geriau nerašai iš viso..taip jaučiausi kai buvau apsirgusi ir galvoje buvo tik juodžiausios mintys.

Dažnai atsitikdavo ir taip, kad jau būdavau susiruošusi rašyti,tačiau darbai taip išvargindavo, kad visos mintys dingdavo vos įžengus į namus, nes norėjosi tik miegoti.

Buvo pasirodę netgi pamąstymai internete, kad savo dienoraštį rašau ne aš, o užsakyta PR agentūra, nes aš tam tiesiog neturėčiau laiko. Tai man komplimentas, nes tai parodo tam tikrą mano rašinėjimo egzitavimą ne tik čia, bet ir kitose erdvėse. O laiko surasti rašyti pačiam privalu, nes kitu atveju kam tada tas dienoraštis..

Man rodos mano Blog’o rašymas bent jau keletui žmonių davė mintį ir patiems rašyti ir jie tai daro netgi sėkmingiau nei aš.

Taip pat mano mintys čia nuslopina norą domėtis manimi spaudoje, nes manau, kad kam įdomu- čia randa mano minčių tiesiogiai.

Čia matomi ir mano darbai, kasdienybė.

Esu labai dėkinga visiems skatytojams už laiškus ir komentarus. Tai man didžiausia dovana.

P.S. Jau turiu 100 naujienų prenumeratorių. Su kolega buvome susitarę, kad kai jų bus 100 gersime šampaną. Tada aš nelabai tikėjau, kad tai bus..

Taigi, dar kartą AČIŪ.