Visai neseniai viena sutuoktinių pora šventė savo vestuvių 60-ąjį jubiliejų. Manau, kad tai viena iš didžiausių laimių gyvenime.
Tie žmonės pragyveno karus, užaugino 8 vaikus, matė nepaprastai daug vargo, anksti parado savo tėvus, bet visada žiūri į vienas kitą pilnomis meilės ir susižavėjimo akimis.
Jie eina pasivaiksčioti susikibę už rankų, senelis išeidamas į parduotuvę dar miegančiai savo žmonai parašo laiškutį, kad jis parduotuvėje ir P.S., kad jis ją labai myli..
Kai jie eina pas gydytoją, į parduotuvę neegzistuoja “aš”, viskas yra sakoma “mes”.
Jie 3/4 savo gyvenimo praleido kartu ir negali net įsivaizduoti, kad gali būti kitaip.
Tuo tarpu visi jų vaikai meldžia Dievą, kad tėvai kuo ilgiau dar pabūtų kartu, nes yra aiškus suvokimas, kad išėjus vienam netrukus užges ir kitas…
P.S.Išgirdusi ar perskaičiusi tokį pasakojimą galbūt net sakyčiau, kad tokios meilės nebūna, bet tai yra visai arti manęs ir aš esu labai laiminga, kad galiu tą matyti..
Noriu ir aš taip kadanors… :)
Labai jaudina tokie dalykai. Meile…dar vis iki galo nesuprantu kas ji. Si pora kalba ir ikvepia, kad tai gali buti gyvenime! Reikia tik ja-meile sutikti.