Išėjus į lauką nors ir šilta, tačiau negali nepastebėti gelstančių medžių lapų. Rytais jau ta visiems žinoma rudeninė vėsa dvelkia tiesiai į širdį ir supranti, kad laikas bėga nenumaldomai greitai..
Vasaros jau kaip nebūta, o ji kaip kam net neprasidėjo..
Kiekvienais metais laikas bėga vis greičiau ir suvoki, kad turbūt taip ir prabėgs visas gyvenimas, o dar liksi 1000 dalykų nespėjęs padaryti.
O kada žmogus pradeda senti?
Visai neseniai žurnale “Laima” skaičiau vyriausios redaktorės Gitanos Bukauskienės mintis, kad senti pradedame tada, kai kalbame ir galvojame apie praeitį, o ne apie dabartį ir ateitį; kai svajones pakeičia prisiminimai.
Iš tiesų, ji teisi.. juk nemažai vyresnių žmonių tik apie senus gerus laikus ir kalba. Kalbama ir galvojama ne apie tą ką darysiu ar ko noriu, o apie tai ką dariau ir koks buvau.
O ir mes patys per kokius klasiokų susitikimus jau kalbame apie tai, ką iškrėtėme, kokie buvome ir t.t. Malonu prisiminti tuos laikus.
Tačiau taip būna vos dieną, o paskui sugrįžę namo vėl gyvename šios dienos darbais, ateities svajonėmis..
Taigi, galbūt ir nuo pačio žmogaus priklauso kada jis pradės senti. Vieniems viskas atrodo priešakyje ir esant 70 metų, o kitiems gyvenimas būna jau praėjęs vos 50- ies.
Reikia nenustoti mokytis, keliauti žiūrėti į pasaulį plačiai atmerktomis akimis ir mylėti žmones..ir tada niekada nebus senatvės mintyse..
labai geras pastebejimas miela Rasa apie senejima,man 47,bet net negalvoju nusiteikt senatvei..matau kaip mano kunas keiciasi, bet viduj tik jauciu minciu branduma,kiekvienas mano amziaus desimtmetis turi kazka savito brangaus..as manau kokio amziaus bebutum, visada jauti kad visko dar reikia,visko dar nori nuveikt,net ir budamas brandesnio amziaus, kiekvienas zmogus pajegus viskuo dometis,skaityti , bendrauti, zmogus turi kazka veikti ir tai neleidzia pasent..juk ir vidutinio amziaus zmogus gali save “uzprogramuot”senatvei, jei to nori, bet ji ateis ir nelaukiama,todel visiems patariu uzsiimt veikla, but geros nuotaikos ir senatve nutols
manau su kristaus amziaus riba visi sustojam, kaip sankryzoj, kad pasiziureti kiek nuejom, kiek dar toli eiti, ar eiti i rytus, ar i vakarus…o gal dabar noreciau to , ne o gal kito…cia ne senatve, cia vadinasi kristaus amzius:-)
Vienoje labai įdomioje knygoje apie meditaciją radau minties perliuką: “tai tik laiko klausimas, galvojame mes, būsime vieniši ir bejėgiai arba nepageidaujama našta kitiems. Užtikrinu jus, kad taip neturi atsitikti, ir pirmą žingsnį galime žengti jau dabar – vengti skubėjimo, kuris išsekina kūno energiją. Kai blaškomės, gyvybingumas sparčiai senka, kai elgiamės ramiai, švytime jėga ir grožiu net gyvenimo saulėlydyje”…
Grazi foto-nieko neprikibsi :)
Tikrai grazi foto. Tik esate labai idegusi-tai kaip cia su ta saule,juk agituojat nesideginti? Ar cia tik “idegis is buteliuko”?
Siais metais sauleje nesikaitinau visai ir net prie juros eidavau tik vakarop. Cia tokia vakarejanti sviesa ir del to atrodo taip. O idegio is buteliuko irgi nenaudoju. :)