Šiandien vėl noriu prisiminti savo nuostabų eilėraštį apie rudenį..Tie, kurie čia lankėsi pernai jį tikrai prisimins, tačiau ir sau noriu jį dar kartą čia pasirašyti, nes jis niekada man nenueina užmarštin ir kai tik pradeda rudenėti ir kristi medžių lapai, mintyse aidi šie žodžiai..:
“Rudeniu kankinasi gamta,
Ji nemoka abejingai mirti.
Džiaugsmas budi, jis čia pat, greta,
Tik sunku nuo skausmo jį atskirti.
Tik sunku atsisakyti to,
Ko galbūt iš viso neturėjai.
Pakartok, dar sykį pakartok.
Kaip mane mylėjai – nemylėjai.
Kaip buvai arti, labai arti,
Taip arti, kad net sunku tikėti.
Žmonės tampa viens kitam kiti
Ir be dulkių pradeda pilkėti.
Mes dar galim būti dideliais
Kaip kad rytas gali eit į dieną.
Tik nėra kam pasakyt – atleisk,
Nes abu privalom būti vienas.
Tu mane nuprauski savimi,
Savo lūpom tu mane pagirdyk
Ir paverski laiką ugnimi
Dangui matant, žemei viską girdint.”
Justinas Marcinkevičius 1962 metai
Jau gelsvas lapas-ne drugys
Virš upės slenksčio tyliai sklendžia,
Jau lūkuriuoja kadagys,
Kada atskris balti balandžiai
Ir savo plunksnas išbarstys
Ant jo, ant eglių aksominių…
Ir bus balta juoda naktis
Ligi pavasario griaustinių.
Ruta, nezinau, kas parase sias eiles, bet jos mane sujaudino iki asaru… aciu uz geras emocijas ir sekmes Jums.
eilerastis