Kaip ir pripratusi, sekmadieniui vėl eilėraštis. Tik šį syk radau jį ne pati..
” Neturi upės šios vardų,
Jos tyliai srūva be krantų,
Jos neatspindi debesų
Ir teka jos kur tamsu.
Žuvėdra nepalies sparnu
Liūdnų patamsių vandenų,
Į jas mergaitės nežiūrės,
Žarom jos niekad nežėrės.
Vanduo jų švarus ir vėsus
Maitina šulinius visus
Jos kantriai teka po žeme,
Ar vasara bus, ar žiema.
Tik kartais slegiamos tamsos
Šaltiniais prasiveržia jos,
Ir žvelgia lyg akis skaidri
Šaltinis miško vidury.”
Algimantas Baltakis
pataisykit klaidą paskutinėje eilutėje: “…vidury.” O eilėraštis puikus.
Nesutampa su tuo, ką radau A. Baltakio “rinktinių raštų” I tome, Vaga, Vilnius 1983:
POŽEMINĖS UPĖS
Neturi upės šios vardų.
Jos tyliai srūva be krantų.
Jos neatspindi debesų.
Kur teka jos – nyku, tamsu.
Žuvėdra nepalies sparnu
Liūdnų patamsio vandenų.
Į jas mergaitės nežiūrės.
Žarom jos niekad nežėrės.
Bet jų vanduo, švarus, vėsus,
Maitina šulinius visus.
Jos kantriai teka po žeme,
Ar vasara bus, ar žiema.
Tik kartais slegiamos tamsos,
Šaltiniais prasiveržia jos.
Ir žvelgia lyg akis skaidri
Šaltinis miško vidury.
Dėkoju, kad įkėlėte. Gerokai reikėjo naršyti, kol atradau.
Puikus eilėraštis.