Rasa Martens

Praėjusį savaitgalį sužinojau nemažai naujienų.

Visų pirma tai, kad degalinė gali būti vadinama virtuve. Be to, eilinį kartą įsitikinau, kad žmogiškasis faktorius paslaugų įmonėje yra pats svarbiausias sėkmės veiksnys ir vienas žmogus gali labai sugadinti įvaizdį.

Žodžiu, apie viską nuo pradžių.

Penktadienį važiuoju į Papę. Kaune esančioje “Statoil” degalinėje sustoju piltis degalų, kurie, beje, jau tampa prabangos preke ir pagal tai galėtume tikėtis geriausio serviso.

Kadangi negaliu automobilyje palikti vieno Vipo ( tiems kas nežino, tai mano 1,5 kg sveriantis šunelis)  ir jį užrakinti, nes jam judant kaukia automobilio signalizacija, eidama mokėti už degalus pasiimu jį ant rankų ir beveik įsisodinusi jį į savo rankinę užbėgu užmokėti. Žmonių degalinėje beveik nėra. Jaunas ir gražus vaikinas mane aptarnauja ir gana draugiškai pataria, kad kitą kartą į degalinę nesinesčiau šuniuko…Šiek tiek nustembu, nes man atrodo, kad užbėgusi užmokėti ir rankose laikydama šunelį nedarau nusikaltimo. Vaikinas man paaiškina, kad čia yra maistas ir dėl to negalima. Tada, aš pasakau, kad ir restoranuose galima svečiui ateiti su šuniuku. Vaikinas man maloniai paaiškina, kad čia yra VIRTUVĖ. :)

O į virtuvę galima eiti su benzinu smirdančiomis rankomis?

Aš atsiprašau ir ramiai išeinu. Tik tada pamačiau, kad iš tiesų ant durų užklijuotas lipdukas, kad su šunimis negalima užeiti. Aš visada gerbiu įmonės nuostatas ir jei jį būčiau pamačiusi iš karto, tikrai nebūčiau nešusis šunelio. Be to, aš neesu iš tų, kurie savo šunelį nešasi visur, visada ir negerbia kitų žmonių. Bet man vis tiek keista, kad tarptautinės kompanijos nuostatos būtent tokios. Jau kažkada rašiau, kad užsienyje su gyvūnais elgiamasi ypač tolerantiškai.

Sekmadienį važiuojant atgal į Vilnių sustoju Palangoje esančioje “Statoil” degalinėje, nors degalų man užtektų ir iki Vilniaus. Tačiau noriu kavos, o be to man įdomu ar ir ant šios degalinės užklijuota, kad negalima užeiti su šuniukais. Taigi, Vipą palieku neužrakintame automobilyje ir žygiuoju užsimokėti už benziną bei kavą. Degalinė tuščia. Laukdama kavos lyg tarp kitko užklausiu dirbančio vaikino ar galima pas juos užeiti su mažu šuneliu ant rankų užsimokėti. Jis nustemba ir sako: o kodėl gi ne? Kodėl Jūs to klausiate? Jei ant rankų, tai juk nieko nenutiks. Mums svarbu, kad klientai būtų patenkinti..

Aš šypsaus, padėkoju už šią informaciją ir išeinu.. Automobilyje laukia Vipas, o aš pasidžiaugiu, kad buvau degalinėje, o ne ligoninėje ar virtuvėje..