Pačioje trečiosios savo knygos “Dialogai su savimi” pabaigoje Galina Dauguvietytė nepaprastai giliai ir gražiai kalba apie paskutinį skrydį..
“…O kol kas skendžiu vienumoje. Tylu. Nei lėktuvų, nei motociklų, kuriais skraidžiau. Ir suknelė nebe taip plevena, nes nebe taip greitai einu, o jeigu ir einu, tai žiūriu, kad vėjas kuo mažiau pūstų. Atrodo, skrisčiau, skrisčiau, jei galėčiau, paukščio sparnus jei turėčiau. Sparnai jau pakirpti, bet liko dar vienas paskutinis skrydis-ten, kur nuskrenda visi. Iš visų skraidymų liko paskutinis. Jo niekas neišvengsime. Tik vieni išskris žinodami, kad skrenda, kiti nežinodami.
Paplevėsuoti dar vieną kartą teks. Paskutinį, tačiau tai priklausys ne nuo manęs ir niekas neklaus, ar aš to noriu. Gali tekti skristi bet kurią dieną. Dienos, metų, mėnesio, valandos nežinau, tik žinau-skrydis laukia.
Visi žmonės, kurie mane mylėjo ir kuriuos mylėjau aš, iškeliavo, iškeliavo meilė. Nieko neliko. Liko tik vėjas.”
,,Koks nuostabus pasaulis, kiek žydinčių gėlių, o tave užverčia žemėmis…” Tai buvo mano mamos komentaras vieną saulėtą pavasario dieną.
Kai perskaičiau šią ištrauką staiga prisiminiau būtent tuos žodžius. Ta pati ramybė ir tas liūdesys, susitaikymas su neišvengiamybe.