Rasa Martens

Šiandien gavau štai tokį laišką:

“Subject: BLOGAS

Rasyte, rasyk!

Pas tave virs 156 prenumeratoriu ir kasdien siaip ateina po 100 lankytoju.
Tu negali nerasyti:) ”

Jį parašė mano artimas bičiulis. Nesitikėjau tokio laiško, bet labai juo apsidžiaugiau. Kodėl? O gi todėl, kad iš tiesų jau buvau bepradedanti galvoti, kad galbūt iš vis to Blogo rašyti nebesigaus arba jis turi keisti formatą.

Kodėl taip galvojau? O gi todėl, kad kuo ilgiau neberašai, tuo labiau atrodo, kad nebėra ką ir berašyti, tarsi prarandi ryšį su skaitytojasi, prarandi sąlytį ir su pačiu Blog’u. Čia matyt kaip su draugais, jeigu nepuoselėji santykių ir bendrauji retai, bendrai  dominančių temų ratas siaurėja, o po to jau ir viskas susvetimėja. Belieka tik keletas draugų, kuriuos sutikęs ir po 10 metų gali bendrauti toliau, tarsi nebuvai išsiskyręs..

Vienas skaitytojas, kuris labai analizuoja mano rašinius ( beje, jis gydytojas) man minėjo, kad aš matyt rašau tada, kai man liūdna, kai jaučiuosi vieniša.. Deja, ne.. kai man sunku, liūdna ir šiaip  viskas klostosi sunkiau nei norėčiau, va tada aš ir neberašau..nes nėra ką berašyti..negatyvo ir taip pilna visur, o jo dauginti neturiu noro.. pirmiausia reikia išsilaižyti savo žaizdas, o tik po to kalbėtis toliau..

Čia rašant taip pat esu nuoširdi, todėl kartais gaunasi ilgesnės pauzės..

Todėl dar kartą ačiū už laukimą, už paskatinimus.

Manau, kad jau nauja pradžia rašant padaryta. :)

P.S.Nuotrauka tikra avarija kokybės prasme, bet ji šviežiausia. Tai dėl to.. :)