Rasa Martens

Matyt tikrai daugelis žinojo, kad Vilniuje buvo kavinė “Suokalbis”, kurioje rinkdavosi Vilniaus bohema. Esu joje buvusi gal vieną kartą, tačiau dar prieš kokius metus sėdint “IN VINO” viena miela porelė ėjo pratęsti vakarėlio į ten ir mus labai kalbino..Atsisakėme, nuoširdžiai juokėmės, kad mus ten kvietė…nespėjome..ją uždarė.

Rinkdavosi čia poetai, dailininkai, kiti menininkai. Senoji ir jaunoji karta..

Ne taip seniai laikraštyje “Šiaurės Atėnai” skaičiau nepaprastai gražų straipsnį apie šitą kavinę. Staipsnį parašė išeivis Gint Aras (tikr.Karolis Gintaras Žukauskas), gimęs Čikagoje, baigęs Kolumbijos universitetą Niujorke. Iki dabar dėsto anglų kalbą Mortono koledže Čikagoje. 

Mūsuose gi rašoma šiek tiek kita gaidele, kad ši kavinė buvo jau mirusi ir praradusi senąją savo dvasią. Čia būdavo tik geriama, šūkalojama ir mušamasi..

Tačiau man labai patiko viena mintis pono straipsnyje, kad geriau buvo palaikyti tokią kavinę ir suteikti jai pagalbą, nei remti vamzdžio prie Neries gamybą. Juk tokia kavinė buvo tam tikras traukos centras ir turistams..pažiūrėti, pamatyti, pajausti bohemos dvasią.

Aš juk ir pati  daug dažniau prisimenu viešint Čikagoje aplankytus underground barus, kuriuose tamsu, gal net murzina, bet skamba gera gyva muzika, žmonės neagresyvūs, menininkai, nei beveidį prabangų restoraną.. tai tikrai senųjų laikų, neišblizginta Amerika.

Taigi, galbūt ir “Suokalbio” senoji Lietuva kažkam buvo įdomi..

Su kuo pakalbu, beveik visi žinojo ir buvo buvę “Suokalbyje”. Ir visi jį prisimena su šypsena veide. Tai nebuvo beveidė kavinė..