Rasa Martens

Žinau, kad gal jau užknisau visus su savo palyginimais LIETUVA-VOKIETIJA, bet kadangi gyvenu ir ten, tai kasdien susiduriu su buitiniais dalykais, ir lyginti man šis abi šalis lengviau.

Tai va..vis stebimės, kodėl Lietuvoje internetinė prekyba dar juda labai sunkiai. Kodėl? O gi mažas pavyzdėlis.

Būdama Vokietijoje tiesiog susiradusi viena online parduotuvę užsisakau natūralios medicinos kremus nuo raumenų skausmo. Užsakymas vyksta taip:

1. Parašau savo vardą, pavardę ir adresą ( nei telefono, nei banko duomenų nereikia).
2. Gaunu   emailu patvirtinimą, kad 2 darbo dienų laikotarpyje gausiu paštu prekes.
3. Po tų dviejų dienų prie durų sutinku paštininką, kuris atneša siuntinuką.
4. Atsidarau- jame, prekės ir sąskaita apmokėjimui per 10 dienų.
5. Dar pridėta dovanų, naujas katalogas ir t.t.

Grižusi užsisakau tam tikras prekes internetu Lietuvoje ( jas reikia siųsti iš Kauno). Eiga tokia:

1. Parašau savo užsakymą.
2. Gaunu emailu patvirtinimą ir nurodytą sąskaitą į kurią prevesti pinigus. Tik po pinigų pervedimo ir jų gavimo jie išsiųs prekes.
3. Pati važiuoju į autobusų stotį “Siuntų skyrių” ir atsiimu prekes.Alternatyva būtų atsiimti iš Lietuvos pašto skyriaus po 3 dienų. bet vistiek turėčiau judėti pati.
4. Žodžiu, viskas vyksta pagal scenarijų “diengi ūtrom- stulja večerom”.

Ir aš tam tikra prasme suprantu kodėl Lietuvoje mes privalome taikyti tokį biznio modelį, bet tai žiauriai užknisa.

Aš kaip pirkėjas tai tokia pati ir Lietuvoje, ir Vokietijoje. Ten netgi blogesnis, t.y. mažiau patikimas, nes esu “auslanderė” (emigrantė).

Ir tas netikrumas, nepasitikėjimas žmogumi Lietuvoje jaučiasi visur…ne tik perkant online.