Andriaus Užkalnio knygas nusipirkau iš karto, bet vis neskaitydavau, nes tarsi neturėjau laiko. Jau esu sakiusi, kad bestseleriams ypač esu skeptiška.
Pradėjau jį skaityti nuo galo, kaip kokios tautos atstovas, t.y. nuo paskutinės jo išleistos knygos apie Angliją tęsinio “Prijaukintoji Anglija”. “Surijau” knygą vienu įkvėpimu, karts nuo karto juokdamasi garsiai. Nepaprastas teksto lengvumas ir smagi mintis.
Tada iš karto pasiėmiau kitą A.Užkalnio knygą “Kelionių istorijos”. Jos temos man dar įdomesnės nei apie Angliją, į kurią nei pati nesiruošiu važiuoti, nei artimieji ten darbuojasi. Taigi, “Kelionių istorijose” Užkalnis taip lengvai, įdomiai jis aprašinėja Afriką, Kaukazą, Dubajų ir kitas šalis, kad net pavydu darosi. Man nepaprastai patinka jo pastebėjimai apie šalių virtuvės ypatumus, viešbučius. Ir šiaip, šios knygos pratarmėje Vytaras Radzevičius rašo, kad Užkalnį arba myli arba jo nekenti.
Tai va, supratau, kad aš jį myliu.
Myliu ir už tai, kad labai gražiai parašė apie svajones.
” Man niekada negana prisiminimų. Iš savo svajonių nusilipdau viską, ko negaliu turėti, o prisiminimai-mano turtas, kurio niekas neatims.
Kiek save prisimenu, visą laiką gyvenau svajodamas. Kai esi vaikas, prisiminti dar nelabai yra ką, todėl pirmiausia svajoji, paskui prisiminimų daugėja, ir daugeliui jie išstumia svajones. Kuo vyresnis darausi, tuo labiau stengiuosi, kad man taip nenutiktų.
Kai žmogus atsisako svajonės, atsisako visko, nes svajoti ir isšgalvoti galima bet ką. Tai didžiausias iš visų mūsų turimų pasirinkimų.”
Man irgi labai patinka Užkalnio knygos bei straipsniai. Priverčia ir nusišypsoti, ir susimąstyti. O ir kitas knygas apie keliones tiesiog ryte ryju. Gaila, kad lietuvių kalba jų nėra tiek daug.
Daugeliui svajonės pakeičia visą gyvenimą. Neįžvelgiu poreikio svaigti dėl svajonių. Suaugusio žmogaus gyvenime turi būti tikslai, o svajonės – vaiko pasaulio dalis.
O kai kuriems žmonėms jo knygos nepatinka dėl pernelyg išpūstų ir stereotipinių vertinimų. Ypač Anglijos lietuviams…