Besparnis būtų gyvenimas,
Tuščias, niūrus, vienareikšmis,
Jeigu jo nenušviestų vaiko šypsnys,
Jei šviesus vaiko juokas
Nepaglostytų mūsų širdies,
Meilei jos nepažadintų,
Nepaskatintų globai, gerumui, kūrybai.
Sakau: tai mūsų sparnai –
Jie privalo būti sveiki, švarūs, stiprūs,
Kad mūsų gyvenimus pakylėtų,
Kad nuskraidintų mus ten,
Kur jau liestume viską jų rankom
Ir pasaulį regėtume jų akimis:
Svajonėj, fantazijoj, pasakoj –
Ten galėtume būti laimingi.
Ak, nušluostyti ašarą vaikui!
Ak, nubraukti liūdesį,
Skausmą ir neviltį nuo jo veido!
Juk turim rankas –
tebūna tai ištiestos, duodančios rankos.
Juk turim gyvenimą –
Tebūna jis pratęstas kituose.
Justinas Marcinkevičius
Šį eilėraštį poetas sukūrė specialiai UNICEF.
O šiaip tai man didelis liūdesys jo netekus..Tarsi netekai dalelės savęs.
Tautos Poeto netekti priemiau kaip sau artimo zmogaus praradima. Skaitydama eiles ir ziuredama reportazus apie atsisveikinima su Justinu Marcinkeciciumi, verkiau. Si netektis, manyciau, suartino tauta: ir kairiuosius, ir desniuosius, ir jaunuomene, ir vyresniuosius. Visiems mums J.Marcinkevicius buvo yra ir dar ilgai bus sventas.
Man J.Marcinkevičiaus labai trūks… ne tik kaip Poeto , bet ir kaip doro, paprasto, šilto žmogaus.