Juk kartais ima ir atsitinka, kad ji aplanko visai ne laiku..ne vietoje..ir tada imi save kankinti abejonėmis.
” Priimkite dangaus dovaną be abejonių. Ši dovana nesupakuojama ir nesurišama kaspinėliu- rožyte, neužrakinama spynelėje. Atiduokite jai visišką laisvę. Laikas viską išspręs pats. Neverta nei jo skubinti, nei savęs niekinti ar juolab teisti. Būkite dėkinga dievams už nuostabiausią jausmą, kurį gali patirti žmogus. Tai vienintelis gražus dalykas čia-laikinojoje kūno būstinėje.”
(A.Zalatorienė “nėra-negali būti”)
Į gilesnius apmąstymus apie gyvybės šventumą, trapumą leidžiamės artimai išgyvenę kūdikio gimimą ar anapilin išlydėję brangų žmogų. Tokiais momentais suvokiame, jog nėra didesnės vertybės už gyvybę, ir nieko taip žmogus netrokšta, kaip gyventi. Tačiau taip pat suprantame, jog žemiškasis gyvenimas nepasižymi ilgaamžiškumu ir net pačios didžiausios pastangos neišgelbės nė vieno nuo neišvengiamo gyvybės žvakės užgesimo.
pagarbiai
Labai grazios Dalios eiles