2 diena (1 dalis)
Rytas ankstyvas. 4:30 iš lovos, 5:00 jau pasiruošusi su lagaminais apačioje. Laukia ilgas kelias.
Gauname puodelį kavos ir viskas. Papusryčiausime kelyje. Automobilis pilnas pieno miltelių, drabužių vaikams, geriamo vandens, čiužinių ant kurių miegosime.
Važiuoti Nairobyje gali matyt tik labai drąsūs vyrai, nes jei nori judėti pirmyn, turi žongliruoti tarp automobilių milimetrų tikslumu ir būti labai naglu. Kitaip tu stovėsi, o visi važiuos aplink tave. Nors Christine man sako, jog ji jau irgi čia vairuoja, tik visur atsiduria kokius 3 kartus vėliau nei ten atsidurtų David.
Važiuojame greitkeliu, kuris vis dar statomas. Klausima, kodėl į šitą pusę greitkelis, o į kitą pusę Nairobio kelias toks prastas, kad net negali lyginti? Pasirodo, kad dabartinis prezidentas yra kilęs ir ten, kur dabar statybos, jam liko prezidentauti vos keli metai, štai dėl ko tos statybos vyksta taip sparčiai.
Mūsų laukia 600km kelio, tačiau planuojame kelionėje praleisti minimum 10 valandų, nes greitkelio bus nedaug. Galiausiai bus taip, kad kelionė truks 16 valandų, nes joje bus vien tik nuotykiai.
Pirmasis sustojimas- pusryčiai. Mažytis restoranėlis šalia dar mažesnio oro uosto. Gal net negalima jo vadinti oro uostu, tai greičiau tik pieva, kur yra vienas nusileidimo takas lėktuvėliams, tačiau jie leidžiasi vienas po kito, turistai keičias ir suprantu, kad šitoje vietoje Kenija lenkia Lietuvą. Pas mus juk netgi mažesniose miesteliuose oro uostai neveikia. Restoranėlis mielas, staliuko viduje iš vis nėra, todėl prisėdame lauke, gauname padorią kiaušinienę, skanią kavą. David tuoj pat priduria, kad savininkas baltaodis, todėl tokia švara aplink ir kavos net puta papuošta cinamono širdele. Žinoma, dar labiau nei prefect padaryta kava, mane nuteikia ideali švara tualete. Čia netgi kiekvienam medžiaginiai rankšluostėliai, kas net Europoje yra ne kiekviename restorane.
Kitas sustojimas bus pietūs. David perspėja, kad tai bus paprasta, jau vietinių gyventojų vadovaujama kavinukė.Jo..tai gana skambiai pasakyta. Ta kavinė, tai kioskelis, lauke 4 murzinos kėdės. Meniu labai paprastas: arbata su kupranugarių pienu ir blyneliai, vadinami chapatis. Miltai ir vanduo, bet kepa ant aliejaus, kad būtų riebiau ir sotu.
Sakoma, kad pirmas įspūdis būna didžiausias. Man taip ir buvo su ta kavine: negalėjau į burną paimti nei lašelio arbatos matydama visą tą vaizdą, iš puodėlio, kurį nežinia kas ir kada ir iš vis ar kada plovė. Tada man atrodė tiesiog baisu, tačiau vėliau matysime, kad arbata bus skani dykumoje, kur net nežinau kur jie ima vandenį pačiai arbatai, o jau apie puodelių plovimą net šnekos nėra.
Važiuojame tolyn. Na, greičiau ne važiuojame, o kratomės, nes žvirkelis tarsi skalbinių skalbimo lenta. ( Galvoju o dabar dar tokių lentų lietuvoje yra? J as gerai dar jas prisimenu, tačiau jau seniai nebemačiau niekur).
Svarbus sustojimas „DIGUNA“ pastatytoje ir eksplotuojamoje ligonineje, kuri jau dykumoje. Čia turime atiduoti pieno miltelius, kuriuos ten gyvenanti ir dirbanti daktarė Eva išdalins šeimoms, nes per sausrą kupranugariai ir ožkos duoda labai mažai pieno ir šeimos neišmaitina savo mažylių.
Jau važiuojant link ligoninės ( 2 pastatėliai) paskui mus pradeda bėgti vaikai, nes visi mato, kad ant džipo „Diguna“ ženklas, kas reiškia, kad atvyksta pagalba.
Tik išlipus mus pasitinka masajų drabužiais apsirengusi moteris. Šypsosi, maloniai tiesia ranką ir sveikinasi. Vėliau jau važiuojant tolyn sužinosiu, kad šios moters rankos paspaudimas buvo mano pirmasis tiesioginis susipažinimas su AIDS sergančiu žmogumi. Liga jai labai pažengusi, tačiau ji gauna stiprių vaistų ir tikisi dar gyventi. Ir apskritai, visos kelionės metu per langus,vos išlipus iš automobilio mums visi kiš savo rankas sveikintis, šypsosis. Visi labai nori paspausti ranką baltaodžiui. Taigi, per dieną po kelis šimtus rankų paspaudimų..galimybė pasijausti labai svarbiu. ( juokauju, žinoma).
Labai nustebino vokietės gydytojos Evos namuose tvyranti nešvara ir netvarka. Daug diskutavome kodėl taip yra: ar Afrika kalta, ar žmogaus įpročiai. Išvada: ne Afrika. Eva iki 19 metų gyveno su mama, kuri neleido jai nieko daryti, viską paruošdavo pati. Evos kambaryje dabar pilna skarmalų, virtuvėje pilna neplautų indų. Visur labai daug medicininių knygų. Žodžiu, viskas čia pat, greta. Kranas vandeniui atsukti visas aplipęs kažkuo. Aš jau nesikabinėsiu prie „daktare“ ( kairinis kirtis ant antrosios „a“ , taip vietiniai sako ir labai panasiai i musu lietuviska zodį), neplautų, sulipusių plaukų. Juk čia svarbiau geri darbai, nei šukuosenos. Nors labai keista, paskui matysiu, kad dar daug biednesniuose namukuose bus švaru.
Atgal prie ligoninės reikalų: mūsų vizito pas daktare metu, ligoninėje gimdė 13 metų mergaitė. Ji pagal senasias tredicijas kenijoje apipjaustyta taip, kad daktarė net nežino kaip išimti vaikutį, kad gimdyvė liktų gyva. Beje, šalia tos jaunos mergaitės visą laiką yra mama, kuri neseniai pati buvo 13 kartą nėščia, bet vaikutį prarado, kai sužinojo, kad serga AIDS, dukra nėščia ir t.t.
Važiuojame tolyn..Šalia ligoninės sutinkame begantį vaikinuką, kurio nykštys tiesiog kabo nupjautas. Jis šypsoso, bega pasiėmęs ta pirštą pas daktare Eva, kuri visada padės. O daktarės Evos kompentencija tikrai niekas neabejoja. Ji ten turi mokėti ir galėti daryti viską.
Prieš išvykstant Eva mums papasakojo, kad jau daugiau nei savaitė kaip niekas nebepravažiuoja vieno kelio, kuriuo mes ir turime važiuoti. Išplito upės vaga, tiksliau upė dėl išlaužtos užtvankos paėmė kitą kelią ir tiesiog teka per kelią.. Pirmas signalas, kad mums nebus lemta pakliūti į Davido namelį duotas.. Eva siūlo mums grįžti nakvoti pas ją, jei mes nepravažiuosime. Ji turinti keletą laisvų čiužinių ir galės koridoriuje mums patiesti. Tuo metu Christine man kumštelna ir sako, kad neduok tu pone Dieve mums reiks pas ją nakvoti, nes ji jau ura kartą buvusi evos vonios kambaryje- nebuvo kur pasidėti netgi dantų šepetėlio..Be to, Eva nenaudoja viduje specialiai jai įrengto tualeto, nes nenusileidžia vanduo. Aš to ir vėl nesuprantu, juk gali pasiimti kibirą, pripildyti jį vandens, kurio būtent čia yra sočiai ir taip viską išspręsti.Na ja..kiekvienam savo..:)
David važiuoja pirmyn ir sako, kad viskas bus gerai. Man net sunku įsivaizduoti, kad toje sausroje, kurioje dabar esame, už 10 kilometrų yra tiek vandens, kad negalima pravažiuoti. Toliau kiek besutikome mašinų, visos buvo jau apsisukę atgal ir net nebandę upės grįžta, nes tai būtų per daug pavojinga.
Jau iš tolo matome užstrigusį didelį sunkvežimį. Vandens iki pusės rato, bet šansų išvažiuoti jokių, nes žemė prisigėrusi vandens ir pavirtusi koše.
