Rasa Martens

Vienas mažas berniukas, stumiamas tėtės link manęs žiauriai pradėjo verkti. Tik po to supratome, kad maži vaikai, kurie pirmą kartą pamato baltaodį, jo tiesiog išsigąsta. Mes jiems kaip baubai..kaip matyt būtų ir atvirkštiniu atveju.

Dalinant saldainius aš palenkus galvą sėdžiu ir kuičiuosi krepšyje. Prieš akis pamatau kojytę- pagaliuką..kita mergaitė taip nudegusi.

Vaikų eilė rodos be galo. Vos užtenka visiems. Kiti jau prašo jiems pūsti balionus, nes patiems per sunku. Manau, kad jie nebuvo matę balionų iki tol. Kai vienas balionas bepučiant sprogo, jie bėgo į visas puses, tarsi būtų prasidėjęs karas..paskui visi labai juokėmės.

Viena kaimo vyresniųjų mus kviečia pas save arbatos. Už gerą darbą ( taip ji pati pasako). Atsisakyti negalima, o ir nenoriu. Man ten taip gera. Kiekvieno žmogaus akys tikros, kiekviena šypsena tikra. Ramybė.. Man labai patinka, kad jie orūs, nors ir biedni..

Kulniuojame link lūšnelės, jau paruoštos mažosios kėdutės. Jos man primena vaikystę, kai namuose aš turėjau tokią mažą kėdutę ir su ja visur keliaudavau, į virtuvę klausytis mamos ir jos draugių pokalbių, į kambarį žiūrėti televizoriaus..

Visi nori su mumis nusifotografuoti ir būtinai po to pamatyti kaip atrodo fotografija.. Tik vėliau David paaiškins mums, kad jie taip daro, nes tai vienintelis šansas pamatyti save kaip jie atrodo. Veidrodžių čia nėra.

Pradeda temti, vėsta..Kažkur girdėti tylus medinio varpelio skambėjimas.

Susimąstau apie tai kaip gyvename mes, kaip gyvena jie ir man labai liūdna.. Tie, kurie sako, kad Afrikai padėti nereikia, kad jie tinginiai ir t.t., norėčiau pasakyti viena: nuvažiuokite, pamatykite ir tada pasakysite..

Varpelio skambėjimas artėja link mūsų, o tai reiškia, kad kupranugariai pareina namo.  Juos melžia tik vyrai. Taigi, vienas jų pamelžiamas, tačiau pieno labai mažai..ir jis atnešamas mums. Paskutinis turimas lašas, atiduodamas kitiems. Kažin ar mes jau tokie geri esame?

Beje, važiuojant į kaimelį, vėl teko paimti 4 vyrus ir pavežti, vienas iš jų samburu karys. Šio kalrio stiprybę pajutau kai su juo nusifotografavau ir jis norėjo pamatyti save nuotraukoje. Jis mano ranką suėmė taip, kad galvojau ji suluš. Tą sekundę supratau, kad jei jis norėtų panaudoti jėgą, šansų pabėgti nėra. Išgyventi taip pat.

Pakeliui mus pastabdė dar 4 moterys. Paėmėme ir jas. Smagu, kad visi tilpo į džipo galą. Tada važiuojant dykuma išgirdome tylų, ramų dainavimą..Tai moterėlės atsidėkoja už pavežimą.. Ta daina dykumoje skamba ir dabar kai rašau..ir akys pilnos ašarų..

Niekur kitur nemačiau kaip žmogus ir gamta yra vienas junginys. Totali harmonija..