Rasa Martens

“Tik dabar supratau,
kad mes jau nebūsim kitokie,
kad juokingi, keisti,
geri ir pikti – ligi galo;
kad jau taip ir gyvensim:
ko išmokę, ko neišmokę,
tiktai neatleisime tiems,
kurie netesėjo – apgavo.

Neatleisime sau,
neatėjusiems į pasimatymą
su istorija ir su laiku,
išdavusiems amžių ir kartą.
Reikia teisti save-
geriausiai pažįstamą artimą,
pripažinti save
už amžių ir kartą – kaltą.

O, kaip skauda jausmai,
nuo aistrų smulkių įsitempę,
nepakėlę širdies
lig audrų ir perkūnijų zonos!
O, kaip dega delnai,
neveiklumo dėme susitepę,
dreba pirštai – kaip dantys,
įsikirtę į duoną!

Ir sakau sau: žmogau,
tu buvai ir esi arti saulės,
buvai apšviestas
lygiai tiek pat, kiek užtamsintas.
Iš gyvenimo
tartum iš atviro teismo salės
išeisi nepasmerktas,
bet ir neišteisintas.

Kol žinai, kad esi,
dar gali būti geras ir piktas:
laiko duota po lygiai
visiems – ir doriems, ir niekšams.
Jei buvai – tai jau niekad nebūk
nei parduotas, nei pirktas.
Būk kaip oras: jis vienas
priklauso visiems ir niekam.”

 Justinas Marcinkevičius
1966 m.