Rasa Martens

Šios mintys iš K.Gibran “Pranašo” apie draugus manau, kad yra giesmė draugystei. Ir čia tiek išminties, kad mano pačios pamąstymai šia tema nereikalingi.

“..Tavo draugas – įvykę norai.
Jis yra tavo laukas, kurį tu apsėsi su meile ir nuo kurio dėkodamas renki derlių
Jis – tavo stalas ir židinys.
Nes tu ateini prie jo, jausdamas alkį ir ieškodamas taikos.

Kai tavo draugas išsako savo mintis, nebijok pasakyti “ne”, jei nepritari, ir nevenk pritarti “taip”.
Ir kai jis tyli, tavo širdis nenustoja klausyti jo širdies;
Kadangi draugaujant visos mintys, troškimai ir visos viltys gimsta be žodžių, jais dalyjamės džiūgaujant tyliai.
Kai skiriesi su draugu, neliūdėk;
Nes tai, ką tu labiausiai jame myli, išryškėja jam nesant – kaip kopiančiam kalnas matosi aiškiau iš slėnio.
Ir tegu draugystė neturi kito tikslo, o tik giliau pažinti dvasios gales.
Nes meilė, kuri siekia ne tik atskleisti savo paslaptį yra ne meilė, bet iš anksto užmestas tinklas, kuris pagauna vien tai, kas tėra menkniekiai.

Ir tegu tai, kas tavyje geriausia, būna tavo draugui
Ir jai jam lemta žinoti apie tavo atoslūgį, leisk jam žinoti ir apie tavo potvynį.
Nes kam tau toks draugas, jei jo ieškotum vien tam, kad galėtum prastumti laiką?
Ieškok jo visada, kad gyventum visą laiką.
Nes tik jis patenkins poreikius tavo, bet ne tavo tuštybę.
Ir tegu pažįstantys draugystės saldumą juoku ir džiaugsmais dalijas.
Nes menkniekių rasoj širdis savo rytą sutinka ir atsigauna.”

Praeitą kartą kai rašiau ištrauką iš “Pranašo”, gavau pastabą, kad nenurodžiau kur galima paskaityti visą knygą. Taigi, nuoroda į mano vieno draugo internetinę svetainę yra ši: http://www.tutkus.com/skaitalai/index.htm