“Neretai esame kvailesni, negu manome; tačiau tai, kad daugeliui atveju būname išmintingesni, negu mums atrodo, yra labai vėlai padaromas atradimas.
Mumyse glūdi kažkoks protingesnis pradas nei mūsų galva.
Spręsdami svarbius gyvenimo uždavinius, žengdami lemtingus žingsnius, mes elgiamės ne tiek aiškiai suvokdami, net instinktui, slypinčiam mūsų esybės gelmėse.
Ir tik paskui imame grįsti savo veiksmus aiškiomis, bet drauge ir menkomis, įgytomis, netgi pasigautomis sąvokomis, laikydamiesi bendrų taisyklių, pasitelkdami svetimus pavyzdžius ir t.t., nepamąstę kaip reikiant apie tai, kad negalima visų tempti ant vieno kurpalio.
Tada dažnai būname neteisūs savo atžvilgiu.
Tačiau kieno teisybė paaiškėja, kai viskas jau pasibaigę, ir tiktai tas, kas laimingai sulaukia senatvės, gauna teisę subjektyviai ir objektyviai vertinti praeitį.”
Iš R.Šabrinsko knygos “22 laiptai į išmintį”
Is patirties galiu pasakyti,kad ir kiek mes skaitytume knygu,kad ir kaip noretume buti protingi,kad ir kaip tiketume,kad mes nesuklysim,gyvenime vistiek pridarome klaidu ir mokomes,deja,tik is savo.
vienoje knygoje perskaičiau
…kai mes išmokstame gyventi, būna jau per vėlu…