Rasa Martens

” Įpratęs be atodairos bijoti, žmogus nesugeba net apsisaugoti: ne vengia negandos, bet aklai bėga. O pavojus dažniau ir užklumpa iš užpakalio.

Sunkiausia nelaime laikysi kurio nors mylimo asmens netektį, nors verkti dėl to taip pat kvaila, kaip ir dėl to, kad krinta lapai nuo puikių tavo namus puošiančių medžių.

Į visa, kas džiugina, žiūrėk <…> taip, kaip žiūri į žaliuojančius lapus. Ir juos, ir žmones likimas vieną dieną nupurtys. Kaip nesunku pakelti lapų kritimą, nes jie atgimsta, taip turi iškęsti ir mylimų, laikomų gyvenimo paguoda artimųjų žūtį, nes jų vėl atsiras, nors anie ir neatsikels.

“Bet nebebus tie patys.” Tačiau ir tu nebebūsi tas pats. Tave keičia kiekviena diena, kiekviena valanda. Visa, kas pagrobta iš kitų, matyti aiškiau, o kas iš tavęs – ne, nes tai vyksta paslapčiomis.

Kitus iš mūsų plėšte išplėšia, o mes patys save prarandam nejučiom. Apie tai tu negalvosi, nedėsi vaistų prie žaizdų, bet pats sėsi nerimasties priežastis, vieno tikėdamasis, kitu nusivildamas.

Jei esi išmintingas, prie vilties pridėk šiek tiek nusivylimo, o prie nusivylimo – šiek tiek vilties. ”

SENEKA“Laiškai Liucilijui”