Rasa Martens

Antradienį rašiau apie moteris valdžioje, o šiandien noriu šiek tiek apžvelgti biografines knygas, kurias daugiausia Lietuvoje taip pat rašo moterys.

Taigi, paskutiniu metu skaičiau jų nemažai, nes pas mus tarsi banga naujų lietuviškų knygų, kuriose kalba moterys.

Taigi, Birutės Dambrauskaitės knyga “Esu, kokia esu” man buvo įdomi tuo, kad ši moteris sugebėjo kalbėti gana atvirai ir parodyti save ne vien tik baltomis spalvomis.

Knygos stilius gana lengvas, perskaitai ją per 2 val., tačiau mąsčiau apie ją gana ilgai.

Mūsų katalikiškoje ir labai konservatyvioje visuomenėje prisipažinti, kad darei abortą yra labai drąsu. Turbūt tik išskirtinį talentą bei garbingą amžių turintis žmogus tai gali padaryti ir nebūti galutinai pasmerktas ir “užmetytas akmenimis”.  Gerai, kad toks gerbiamas žmogus kaip Birutė Dambrauskaitė “užgriebė” šią temą ir paanalizavo moters dramą tokioje situacijoje.

Man taip pat labai patiko jos prisipažinimas apie viršsvorio problemą. Ji aktuali beveik kiekvienai moteriai, tačiau dainininkei ta problema buvo visą gyvenimą ir dabar kai ji numetusi labai daug svorio apie tai ji kalba su šypsena. Tik va niekaip nesuprantu to, kad iš jos storumo labai šaipydavosi vyras..

Kitas įdomus momentas man buvo jos prisipažinimas, kad vyras nebuvo patenkintas žmonos daroma karjera. Jos pasakojimas apie nuolat persekiojamą baimę ir bandymą padaryti špagatą tarp šeimos ir darbo toks artimas kiekvienai moteriai. Nors man asmeniškai tai nėra aktualu, tačiau tai verčia pamąstyti apie daugelį mūsų mamų, kurios turbūt dėl šeimos atsisakė dalies SAVĘS.

Mano vyras prisimindamas viešbučio “Lietuva” 22 aukšte esantį barą pasakoja ir apie ten matytą bei girdėtą  B.Dambrauskaitę. Iki šiol jis ją prisimena ir sako, kad tada jausdavosi, kad ji bene vienintelė ten buvo TIKRA.

Tokia ji atrodo ir skaitant knygą.