“..Palaipsniui jos tikėjimas įgavo kitą formą, pakilo į kitą pakopą. Izabelė pažvelgė, o gal teisingiau jai buvo leista pažvelgti į religiją iš kito taško, leista suprasti, kad ji gal visai ir nesusijusi su žmogaus norais ir jų išsipildymais. Kad religija yra kur kas daugiau, nei kančia ar laimė, skurdas ar turtas, meilė ar nusivylimas? Kad religija tai pripažinimas, supratimas, jog kažkas egzistuoja už mūsų proto ribų, kažkas, kas mums leista žinoti, bet ne pažinti. Ir būtent tą kažką mes pavadinom Dievu. Kad religija- tai ne skirtingų visuomenių priimtų apeigų vykdymas, ginčai, kuri tikėjimo forma geresnė, galiausiai varžybos, stengiantis patraukti į savo pusę kuo daugiau pasekėjų. Ji suprato, kad religija ir yra pats tikėjimas ar netikėjimas. Ir visai nesvarbu, kokiu vardu Dievas vadinamas- Alachu, Buda, Dzeusu, Perkūnu ar Saule,- esmė lieka visada viena- pripažinimas, kad tai egzistuoja.”
Rimos Urmetzer knyga “PER ASPERA..”
Vykstant Olimpiadai nori nenori pradedi mąstyti apie iš viso pasaulio susirinkusių sportininkų skirtumus ir sugebėjimą būti kartu. Visų pirma galvoju apie jų skirtingus tikėjimus.
Nors nereikia nei Olimpiados, kad tuos skrtumus matyti.Juk dirbant viešbutyje mums taip pat labai aktualu religijos, nes svečių būna iš visur. Tenka laviruoti netgi švenčiant religines šventes. Žinoma, mes labiausiai pabrėžiame Lietuvoje švenčiamas šventes, bet argi svarbu mūsų svečiui iš Balio, kad mes švenčiame Žolines? Jis nori pusryčių restorane tuo laiku, kaip tai būtų normalią darbo dieną. Ar labai svarbu svečiams iš Baltarusijos ar Rusijos, kad mes visi gruodžio 24 dieną sėdime prie Kūčių stalo namuose ir tikrai tą vakarą neiname į restoraną ? Jie nori taip pat valgyti ir turi vakarieniauti restorane, nes yra toli nuo namų.
Mes “Mabrėje” netgi Kalėdų eglutės nenupuošiame iki tol, kol stačiatikiai neatšvenčia savo Kalėdų, Naujųjų Metų. Žinoma, kiniečių Naujųjų Metų nešvenčiame, bet ir svečių kol kas iš tos šalies nėra labai daug.
Kai dirbi viešbutyje, nori nenori tampi pasaulio piliečiu, nes matai daug įvairių tautybių žmonių ir priimi juos tokius, kokie jie yra.
Žinoma, jei kalbėtume apie arbatpinigius, kuriuos svečiai palieka personalui, skirtumus būtų galima išskirti tiek tarp šalių, tiek tarp religijų.
