Knygoje “Valkirijos”, rašytojas Paulo Coehlo kalba apie tai, kad pakėlus akis ir žiūrint į horizontą, mūsų dvasia tarsi ūgteli..
“..Visi gali tai matyti. Tačiau paprastai žiūrime į tai, kas arti. Žiūrime žemyn, į vidų. Tomet mūsų galios susilpnėja ir , tavo žodžiais tariant, dvasia susitraukia. Nes mūsų dvasia – tai mes patys.
Į ją neįeina jūros, kalnai, kiti žmonės, neįeina netgi mūsų namų sienos.”
Ir dar keletas jo minčių:
“..Tukas ( knygos veikėjas) išmano savo žodžių galią, žino, kad neišklausyti patarimai grįžta atgal pas patarėją, netekę savo energijos.”
“..Žmogus pamiršta savo šaknis, gamta-niekada.” ( Čia kalbama apie tai, kad dykumoje, kur anksčiau buvo vandenynas, kartą per metus kai palyja lietus, priskrenda Ramiojo vandenyno žuvėdrų, kurios lesa krevetes, atsiradusias po lietaus.)
“..Dykumoje nėra nieko, ką būtų įmanoma palyginti su kuo nors. Mes esame pripratę matuoti atstumą pagal daiktų dydį. Apytikriai žinome, kokio didumo yra medis. Arba stulpas. Arba namas. Pagal tai mes sprendžiame, ar tie daiktai toli nuo mūsų, ar netoli.” ( Čia rašytojas kalbėjo apie tai, kodėl dažnai dykumoje žmonės “apsiskaičiuoja” numatant atstumus ir dėl to netgi žūsta.)