Rasa Martens

Kaip dažnai vaikystės prisiminimai būna tarsi stebuklingi, o paskui stebuklų turbūt vis mažėja..

Prisimenu kai buvau dar labai maža ( negaliu prisiminti metų..5-7 gal..) mano Vilniuje gyvenantys seneliai, tiksliau močiutė vis vesdavosi mane į operos ir baleto teatrą. tai prilygdavo stebuklui iir tikrai ne dėl per pertraukas valgomo nuostabaus karšto šokolado. Nors gal jis musm visiems ir dabar užtat toks skanus, jog tai vistik vaikystės prisiminimai. Kaip ir multikai “Na, palauk”, limonadai “Baikalas” ar  žalios spalvos “Tarchunas”.

Pamenu buvau tada balete “Kopelija”. Sėdėjome netoli scenos. Visos pieštos spektaklio dekoracijos man atrodė kaip tikras pasaulis, į kurį mes nusikėlėme. Ir dabar prieš akis stovo Loretos Bartusevičiūtės figūra, ryškiai salotinė suknelė, jos rankos.. Man tada ji atrodė nuostabi princesė. O va lėlių meistro Kopelijaus, kuris atrodė senas, baisiai apsirengęs ir blogas aš labai bijojau.. :) Tačiau įspūdis buvo begalinis.

Neseniai buvome nuėję į Operos ir baleto teatre statytą baletą “Kopelija”.

Gražu, naujoviška, puikūs atlikėjai, nuostabi muzika, drabužiai apgalvoti ir gražūs. Viskas tarsi perfect ir suvokiu, kad įdėta nepaprastai daug darbo, kad būtų sėkmė.

Sėdime centrinėje ložėje, visi aplink pasitemę, ploja tada kai galima ir reikia, per pertrauką vaišto koridoriuje ir geria šampaną..

Aš vaikštau ir mintyse savo močiutei dėkoju už tą stebuklą, kurį ji man padovanojo tada, kai buvau vaikas. Juk galėjo nesivesti vaiko į spektaklį, o nueiti su drauge..

Mano mintyse tikroji “Kopelija” vistik išliks tas senesnis pastatymas. Suprantu, kad negaliu objektyviai vertinti..net ir nenoriu..šioje vietoje pasiliksiu prie savo pasakos.