Rasa Martens

Šį kartą išrinkau labai įdomų vadybinį straipsnelį, bet.. jis tikrai ilgas ir ne visi nori jį perskaityti iki galo kai tik pamato kiek daug bus “darbo”. Ir man taip buvo.. tačiau kai pradėjau skaityti tolyn ir priėjau pabaigą, padariau sau labai svarbias išvadas, kurios padeda tiek darbe, tiek šiaip kasdien.

Šis laiškas tikrai vertas dėmesio.

“Kad paminėti mažai žinomą didvyriškumo aktą Ispanijos ir Amerikos kare, Elbertas Hubbartas 1889 m. parašė trumpą įkvepiantį straipsnį, pavadintą “Laiškas Garsijai”, ir išspausdino jį žurnale “The Philistine”.

LAIŠKAS GARSIJAI

Su visa šita kubietiška istorija yra susijęs vienas žmogus, ryškiai stovintis mano atminties horizonte tarsi Marsas perihelyje.
Kai prasidėjo karas tarp Ispanijos ir Jungtinių Valstijų, labai svarbu buvo greitai susisiekti su sukilėlių vadu. Garsija buvo kažkur Kubos kalnų priebėgoje – niekas nežinojo kur. Joks paštas ir joks telegrafas negalėjo jo pasiekti. Prezidentui reikėjo jo pagalbos, ir greitai.
Ką daryti?
Kažkas prezidentui pasakė: “Yra toks vaikinas, vardu Rovanas, jis jums suras Garsiją, jei apskritai kas nors gali tai padaryti”.
Buvo nuvykta pas Rovaną ir jam paduotas laiškas perduoti Garsijai. Kaip tas “vaikinas, vardu Rovanas” paėmė laišką, kaip išvaškuotame maišelyje jį užklijavo, , pasikabino prie širdies, per keturias dienas iš atviros valties išlipo Kubos krante, kaip išnyko džiunglėse ir po trijų savaičių pasirodė kitame salos krašte, pėsčiomis perėjo visą priešišką šalį, kaip perdavė Garsijai laišką – visa tai yra dalykai, kurių detaliai nesu nusiteikęs čia nagrinėti. Tai, ką noriu pasakyti, yra: McKinley davė Rovanui laišką, kad nuneštų laišką Garsijai; Rovanas paėmė laišką ir nepaklausė:”Kur jis yra ?”
Dėl Dievo! Štai žmogus, kurio pavidalas turėtų būti išlietas nemirtingoje bronzoje ir statula pastatyta kiekviename šalies koledže. Tai ne knyggraužių jaunuolių reikalas, ne instrukcija apie šį bei tą, bet širpuliai per nugarą, kurie priverstų juos būti lojalius pasitikėjimui, veikti negaištant, sukoncentruoti savo energijas: padaryti tai – “Nunešti laišką Garsijai”.
Generolas Garsija dabar jau miręs, bet yra kiti Garsijos. Ne vienas žmogus, pasiryžęs atlikti sumanymą, kur reikia daug rankų,būna, tačiau, kartais įbaugintas vidutinio žmogaus kvailumo- nesugebėjimo arba nenoro susikoncentruoti ir padaryti.
Nerūpestinga pagalba, kvailas nedėmesingumas, aplaidus abejingumas ir nenorom dirbamas darbas, atrodo, yra taisyklė, ir nė vienam nepasiseks, jei geruoju ar piktuoju arba gąsdinimu jis verčia ar šantažuoja kitus žmones jam padėti; arba gali būti, kad Dievas savo malone padaro stebuklą ir pasiunčia jam padėjėju Šviesos angelą.
Tu, skaitytojau, išbandyk tokį dalyką : tu dabar sėdi savo kabinete- šeši tarnautojai yra tavo dispozicijoje. Pasikviesk bet kurį ir paprašyk :- prašau pažiūrėti į enciklopediją ir paruošti man trumpą informaciją apie Correggio gyvenimą.
Ar tarnautojas tyliai pasakys-taip sere-ir nueis vykdyti užduoties ?
Lažinuosi iš gyvenimo, kad ne. jis pažiūrės į jus blausiu žvilgsniu ir paklaus vieno arba daugiau iš šių klausimų :
• Kas jis toks buvo?
• Kokioje enciklopedijoje?
• Kur yra enciklopedija?
• Ar aš tam buvau pasamdytas?
• Ar neturėjote galvoje Bismarko?
• Kas atsitiko su Čarliu, kuris turi tai daryti?
• Ar jis miręs?
• Ar tai skubu?
• Gal man atnešti knygą ir jūs pažiūrėsite pats?
• Kam jums reikia tai žinoti?
Ir aš statau dešimt už vieną, kad jums atsakius į šiuos klausimus ir paaiškinus, kaip rasti tą informaciją ir kodėl jums jos reikia, tarnautojas išeis ir susiras kokį nors kitą tarnautoją, kad padėtų jam pamėginti rasti Garsiją – o tada sugrįš ir pasakys, kad tokio žmogaus nėra. Aišku, aš galiu pralaimėti lažybas, bet pagal Vidurkio dėsnį neturėčiau.
O dabar, jei esi išmintingas, nesivarginsi aiškindamas savo “padėjėjui”, kad Corregio reikia ieškoti prie “C”, o ne “K” raidės, bet labai maloniai nusišypsosi ir pasakysi: “Tiek to” ir nueisi pasižiūrėti pats.. Ir šitoks nesugebėjimas atlikti savarankiško veiksmo, šitas moralinis kvailumas, šitas valios silpnumas, šitas nenoras linksmai sugriebti ir kilstelėti – tokie štai dalykai nukelia grynąjį socializmą labai toli į ateitį. Jei žmonės neveikia dėl pačių savęs, ką jie darys, kai jų pastangų vaisius bus skirtas visiems?
Pirmas pasitaikęs pagalbininkas klube atrodo būtinas; ir baimė būti “išmestam” šeštadienio vakarą daug darbuotojų verčia įsikabinti savo vietos. Išplatink skelbimą dėl stenografisto ir devyni iš dešimties padavusių pareiškimus nemoka nei rašybos, nei skyrybos – ir visai nemano tai esant reikalinga.
Ar gali toks parašyti laišką Garsijai?
– Nueik pas tą buhalterį,- pasakė brigadininkas man didelėje gamykloje.
– Gerai; o ką?
– Na, jis geras sąskaitininkas, bet jeigu aš jį pasiųsiu į miestą su užduotim, jis gali ją gerai atlikti, bet, kita vertus, gali aplankyti pakeliui keturias smukles ir kai nusigaus į Maino gatvę, jau bus pamiršęs, ko jį siuntė.
Ar galima tokiam žmogui patikėti nugabenti laišką Garsijai?
Pastaruoju metu dažnai girdime verksmingus gailesčio žodžius, išsakytus “pažemintų prakaitą liejančių emigrantų” ir “benamio klajūno, ieškančio sąžiningo darbdavio” adresu ir prie viso to dažnai priduriamus sunkius žodžius valdžios žmonėms.
Nieko nesakoma apie darbdavį, kuris be laiko susensta per tuščias pastangas priversti nevalyvą nevykėlį atlikti proto reikalaujantį darbą; ir jo ilgas, kantrias pastangas gauti “pagalbą”, kuri tik ir dykinėja, kai tik jis atsuka nugarą. Kiekvienoje parduotuvėje ir gamykloje vyksta nuolatinis ravėjimo procesas. Darbdavys visą laiką meta lauk “pagalbą”, kuri parodė savo nesugebėjimą prisidėti prie verslo interesų, ir yra priimami kiti. Nesvarbu, kad ir kokie būtų geri laikai, šitas rūšiavimas tęsiasi: tik jei laikai sunkūs ir nėra darbo, rūšiavimas vyksta geriau – bet lauk ir suvisai lauk eina nesugebantys ir netikę. Tai yra tinkamiausiųjų išlikimas. Savi interesai skatina kiekvieną darbdavį laikyti geriausius – tokius, kurie gali nugabenti laišką Garsijai.
Pažįstu vieną žmogų, tikrai puikių sugebėjimų, kuris neturi galimybės verstis savo verslu, tačiau yra absoliučiai nenaudingas niekam kitam, nes jis nuolat nešiojasi savyje nesveiką įtarimą, kad jo darbdavys jį išnaudoja arba siekia išnaudoti. Jis nesugeba duoti nurodymų, bet ir negali jų vykdyti. Jeigu jam būtų duotas laiškas nunešti Garsijai, jo atsakymas tikriausiai būtų toks: “Nunešk jį pats!”.
Šį vakarą tas žmogus vaikšto gatvėmis, ieškodamas darbo, ir vėjas kiaurai pučia pro jo palaikį paltą. Nė vienas, jį pažįstantis, nenori jo įdarbinti, nes jis yra nuolatinis nepasitenkinimo kurstytojas. Jis nepasiduoda proto įtikinėjimams, ir vienintelis dalykas, galintis jam padaryti įspūdį, yra storapadžio devinto dydžio batas.
Žinoma, aš suprantu, jog toks moraliai deformuotas ne mažiau vertas gailesčio už fizinį luošį; bet nubraukiame gailesčio ašarą taip pat ir už žmones, besistengiančius įvykdyti didelius sumanymus, kurių darbo valandos neapribotos švilpuko ir kurių plaukai greitai žyla per pastangas suvaldyti apsileidusius abejinguosius, nerūpestinguosius nesugebančius ir beširdiškai nedėkingus, kurie, jei ne jų sumanymai, būtų alkani, ir benamiai.
Ar aš visa tai pateikiau per stipriai? Galbūt ir taip; bet kai visas pasaulis virsta lūšnynu, aš norėčiau ištarti užuojautos žodžius žmogui, žmogui, kuriam sekasi – žmogui, kuris labai nepalankiomis sąlygomis vadovavo kitų pastangoms, ir kai jam pasisekė, suvokė, jog tame nieko nėra: nieko, išskyrus nuogas lentas ir drabužius. Aš nešiojau katiliukus su pietumis ir dirbau padieniu darbininku ir taip pat buvau samdytojas ir žinau, kad kažką galima pasakyti už abi puses.. Nėra jokio pranašumo neturte per se ; skarmalai – jokia rekomendacija; ir visi darbdaviai nėra labiau grobuonys ir despotai negu dorybingi vargšai žmonės. Mano širdis linksta prie žmogaus, kuris dirba savo darbą ir kai “boso” nėra, ir kai jis yra. Ir žmogus, kuris, gavęs nunešti laišką Garsijai, tyliai imasi savo misijos, neklausinėdamas idiotiškų klausimų ir be jokio slapto sumanymo sugrūsti jį artimiausią kanalizaciją arba padaryti bet ką kita, tik ne pristatyti, niekada nebus “išmestas” ir neturės streikuoti dėl didesnio atlyginimo. Civilizacija yra viena ilga, nerimastinga tokių individų paieška. Kad ir ko toks žmogus paprašytų, jam bus duota. Jo nori kiekviename mieste, miestelyje ir kaime – kiekvienoje įstaigoje, parduotuvėje, prekyvietėje ar gamykloje. Pasaulis šaukiasi tokio; jo reikia, labai reikia – žmogaus, kuris gali nunešti laišką Garsijai.”