Kaip teisingai kalbama K.Gibrano knygoje “PRANAŠAS” apie vaikus.
Jeigu dauguma tėvų sugebėtų taip elgtis tikrai daug daugiau vaikų būtų laimingų..
“Ir moteris, laikiusi kūdikį prie krūtinės, prabilo. Kalbėk mums apie Vaikus.
Ir jis tarė:
Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie sūnūs ir dukros Gyvenimo, paties savęs besiilginčio.
Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, bet jie jums nepriklauso.
Jūs galit duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis,
Nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytdienos rūme, kuriame jūs negalit apsilankyti netgi savo svajonėse.
Jūs galit stengtis būti tokie kaip jie, bet nesistenkit jų padaryti panašių į save.
Nes gyvenimas negrįžta atgalios ir negaišta su vakarykščia diena.
Jūs esat lankai, iš kurių kaip gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
Lankininkas mato taikinį amžinybės kely,
Jis įtempia jus savo galia, kad Jo strėlės skrietų greitai ir toli.
Tegu jūsų būvimas lankininko rankoj teikia jums tik džiaugsmą,
Nes kaip Jis myli strėlę, kuri lekia, taip myli Jis ir lanką, kuris yra tvirtas.”
Nuostabūs žodżiai.