Juk kartais ima ir atsitinka, kad ji aplanko visai ne laiku..ne vietoje..ir tada imi save kankinti abejonėmis. ” Priimkite dangaus dovaną be abejonių. Ši dovana nesupakuojama ir nesurišama kaspinėliu- rožyte, neužrakinama spynelėje. Atiduokite jai visišką laisvę. Laikas viską išspręs pats. Neverta nei jo skubinti, nei savęs niekinti ar juolab teisti. Būkite dėkinga dievams už nuostabiausią [ Daugiau ]
Besparnis būtų gyvenimas, Tuščias, niūrus, vienareikšmis, Jeigu jo nenušviestų vaiko šypsnys, Jei šviesus vaiko juokas Nepaglostytų mūsų širdies, Meilei jos nepažadintų, Nepaskatintų globai, gerumui, kūrybai. Sakau: tai mūsų sparnai – Jie privalo būti sveiki, švarūs, stiprūs, Kad mūsų gyvenimus pakylėtų, Kad nuskraidintų mus ten, Kur jau liestume viską jų rankom [ Daugiau ]
Kaip ir pripratusi, sekmadieniui vėl eilėraštis. Tik šį syk radau jį ne pati.. ” Neturi upės šios vardų, Jos tyliai srūva be krantų, Jos neatspindi debesų Ir teka jos kur tamsu. Žuvėdra nepalies sparnu Liūdnų patamsių vandenų, Į jas mergaitės nežiūrės, Žarom jos niekad nežėrės. Vanduo jų švarus ir vėsus Maitina šulinius visus Jos kantriai teka [ Daugiau ]
Vieną rytą atėjusi į darbą radau savo draugų iš Kauno Alekso ir Giedrės atsiųstą emailą su eilėraščiu, sveikinimu su pavasariu bei gaivių minčių ir darnos sieloje palinkėjimu. Visa diena buvo tokia šviesi.. šypsojaus ir džiaugiausi, kad turiu tokių draugų kaip jie. Juk iš tiesų, kartais rodos maža dovanėlė padaro didelius dalykus. “Gėlė pasakė vėjui, kad [ Daugiau ]
Mano siela šiandien sunkiai serga, Degdama vienatvės liūdesio karščiu. Aš nemoku jai palengvint vargo, Ką ji kliedi, aš suprasti negaliu. Aš sekiau jai pasakas gražiausias, Sugalvojau malonumų daug naujų, O jos akys nežinia ko klausia, Tokios liūdnos, net pažvelgt į jas baugu. Ir pabūgęs, jog pamišusi kada Nesuplėšytų į skiautelius mane, Kai [ Daugiau ]
“Mabre viešbutis”- štai kokiu pavadinimu yra Lietuvoje knyga. Iš pat pradžių išgirdusi iš savo kolegės klausimą ar jau mačiau tokią knygą pamaniau, kad ji juokauja, tačiau įsijungusi kompiuterį radau man atsiūstą nuordą, kad yra išleista poetės Juditos Vaičiūnaitės memuarinės prozos knyga- “Mabre viešbutis”. Va taip! Visus darbus metusi nuvažiavau į Rašytojų Sąjungą jos nusipirkti. Ir [ Daugiau ]
Gyvybė – mano ginklas, užuobėga menka, nesibaigiantis ginčas, nei karas, nei taika. Tiek būta, jausta, rėkta, kad jau spėliot imi: o kas gamtos norėta įrodyt manimi? Ko gero, jos mėginta visu manim pajust, kaip skaudžiai viskas krinta, ir kaip aš myliu jus. Justinas Marcinkevičius
Šiandien vėl noriu prisiminti savo nuostabų eilėraštį apie rudenį..Tie, kurie čia lankėsi pernai jį tikrai prisimins, tačiau ir sau noriu jį dar kartą čia pasirašyti, nes jis niekada man nenueina užmarštin ir kai tik pradeda rudenėti ir kristi medžių lapai, mintyse aidi šie žodžiai..: “Rudeniu kankinasi gamta, Ji nemoka abejingai mirti. Džiaugsmas budi, jis čia [ Daugiau ]
Šiandien įdėsiu poetės Dalios Teišerskytės kurtą eilėraštį iš jos dovanotos knygelės labai seniai.. Man tada buvo vos 13 metų, tačiau domėjausi kultūriniu gyvenimu ir pamenu, kad atostogaujant pas tetą Druskininkuose buvau jos kūrybos vakare. Tada nei p.Dalia, nei aš tikrai negalvojome, kad po to dar ne kartą teks susitikti ir bendrauti. Esu netgi su p.Dalia [ Daugiau ]
” Man vis atrodo, kam mane lieti ne rankom, o gėlėm. Skambumas pavasario aušrų, kai tu šalia! Vėl pievų švelnumu apsivelka dvasia, ir kūnas jau daugiau neprieštarauja. Nesuteršia ugnis, vanduo ir duona. Kalbėt tyliau arba visai tylėti ir žvilgsniais išauginti tiesų medį su meilės ir teisybės lapija. Jau grįžta paukščiai, jau ir aš skrendu per [ Daugiau ]
Šiandien taip pat vienos mano Blog’o skaitytojos Audronės surastos ir man atsiųstos eiliuotos mintys. Jas parašė Laurieann Kelly. “Kartais gyvenime tu randi ypatingą draugą: Kažką, kas pakeičia tavo gyvenimą būdamas jo dalimi. Kažką, kas tave prajuokina ir tu negali sustoti. Kažką, kas tave verčia manyti, kad pasaulyje egzistuoja gėris. Kažką, kas tave įtikina, kad yra [ Daugiau ]
Šiandien įdėsiu man labai svarbaus žmogaus sukurtą dainos tekstą.. Tai mano draugės Eglės Voroneckienės kurtos dainos, kurias ji pati ir atlieka. Eglė nepaprasto gražumo, trapumo ir kartu stiprybės žmogus tiek fiziškai, tiek dvasiškai.. Daugelis kai išgirtsta jos balsą negali patikėti, kad tai tokios trapios moters dainavimas. Ji su vyru dabar ruošia solinį albumą, kuriame skambės [ Daugiau ]
Aš dar negimęs, bet seniai Yra sodybos, vasarojai, Ir kvepia obuoliai skaniai, Tokie šalti ir aprasoję. Aš dar negimęs, o dangum Keliauja debesys pavėjui… Ir kaip tai paprasta – paskum Į dūzgiančią išeiti pievą! Kaip paprasta išmokt žodžius, Kuriuos vieni kitems pasakom. Ir plieskia žvaigždės pro medžius Šioj žemėje, šioje visatoj. Žmogus prasideda anksti – [ Daugiau ]
Aš nepavydžiu net karaliams Visų jų įgeidžių paikų, Narve įkalintiems paukšteliams, Neikart nemačiusiems miškų. Aš nepavydžiu žvėriui ploto Ir jo savivalės laukuos, Nei viso grobio, sumedžioto, Nes sąžinė toliau miegos. Net savo palaimingai širdžiai, Kuri laimėjusi, deja, Sustingsta tingulio paviršiuj, Nelyg oazėj skurdžioje. Ir liūdesy, ir ėmus švęsti Mintis ateina ta pati: Geriau mylėti ir [ Daugiau ]
Tu šalia. Toks jaunas ir mylimas. Mėnuo pritaria šitai nakčiai. Kalba laikas. O mudu tylime. Tik sutrumpinam žvakės dagtį, Tik žvaigždes lyg vaikus skaičiuojame Ir į puokštę šešėlius rišame… Pušys mūsų godas liūliuoja – Gal dejonei, gal pabaigai ryžtamės.. Virs delnų pasauliai, galaktikos, Po delnais – tik žolė sušalus… Kaktą veržia tarytum ratlankis Voro tinklo [ Daugiau ]
Tu vėl išeini. Nesigink, aš jaučiu. Išeini Apie išėjimą sprendžiu Ne iš durų veriamų. Iš tavo akių sprendžiu, kad tu išeini, Iš to neaiškaus, moteriško nerimo. Sunertos rankos išduoda tave Ir į palangę atremtas smakras. Žinau: Tu bėgi dabar kažkokia gatve. Susimildama, nesakyk, Kad mudviejų šitas vakaras… Negalvok, jog priekaištus tau kalbu. Negi būsiu juokingas, [ Daugiau ]
Viena mano Blog’o skaitytoja atsiuntė man Henriko Radausko eilėraštį. Jis man toks gražus, kad nutariau tiesiog jį pakartoti šioje sekmadieninėje eilėraščių rubrikoje, nes manau, kad kai kas jo mano tinklapyje ir nerado iki šiol. “Vos liesdamas daiktus ir žmones, Aš laikausi pats už savęs Ir einu be dangaus malonės Per pasaulio gatves. Ir kažin kur [ Daugiau ]
Gaubė tylą sidabro drobulė. Uodas baidė palėpėj kregždes. Kibiruos tu nešei po mėnulį Ir po kojomis laistei žvaigždes. Pirkioj tykiai varvėjo rožančius Su motulės maldų dusuliais, O mergystė netilpo užančiuos, Rodės, ims – ir visa prasiskleis. Sujudėti – ir sapno netekti – Nedrįsau ir dusau svaiguly. Ir buvai lyg sapne man tą naktį Taip arti… [ Daugiau ]
Aš nesakysiu, kur skubu, namo sugrįžęs po darbų. Tegul spėlioja! Tegul pažiūri į akis. Gal akys ims ir pasakys: – Gyventi gera! Tegul paklausia jie širdies. Gal būt, ji pakuždom pridės: – Mylėti gera! O jeigu rankų prisilies- jos pasakys, neištylės: – Ir dirbti gera! Justinas Marcinkevičius 1953
Dviejų širdžių ištikima draugystė Jokių nepaiso kliūčių kelyje. Juk meilė dar – ne meilė, jeigu ją Sutriuškina klasta ir išdavystė. Tikroji meilė – tai žvaigždė skaisti, Kuri nė mirksniui nepaliauja degti Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį, Kai laivą svaido viesulai pikti. Ne, meilė ne pastumdėlė Likimo; Jai visagalis Laikas nebaisus, Kuris naikina lūpų radastus [ Daugiau ]
Nežiūrėk, Nežibėk, Taip liūdnai Į akis. Ką darau Negerai – Pats žinau. Nesakyk. Tik pilniau Ir svaigiau Mano taurę Pripilk Ir stipriau Ir karščiau Tu mane Apkabink. Bet ne tu, O kita Tavo rankomis Glaus, Ir liūdna Valanda Iškeliaus, Iškeliaus. Iškeliaus Ir negrįš Ir sekundė Šita – Kaip ir aš, Kaip ir tu – Niekada, [ Daugiau ]
Aš visą gyvenimą Nemoku, kad medis tylėtų, Kad laukas ko nors neištartų Žaliu ir giliu bosu. Girdžiu, kaip šaukia akmuo – Turbūt užkliudytas prie vartų, Kaip meiliai kuždasi pievoj Milijonai žolės balsų. Nemoku, kad būtų tamsu, Kad nešviestų kas nors, neliepsnotų, Kad vis neįpūstų kas nors Beišblėstančias žarijas. O, kaip šviečiam, kaip giedam, Kai lenkiamės [ Daugiau ]
Išdykauja, žaidžia, liūdi, siaučia, nesvarstydami – kodėl ir kam. Jeigu šita žemė kam priklauso, tai pirmiausia, žinoma, vaikams. Mes gi esam tie, kurie jų laukia, laukdavo ir lauks visais laikais. Tik su jais mes jaučiamės suaugę, o vieni – mes irgi kaip vaikai. Justinas Marcinkevičius 1966 Rytoj kalendorinė žiemos pradžia. Man ji visada asocijuojasi su [ Daugiau ]
– pabusiu – pabūsiu – pajusiu – esamas – jau – esu – lauktas – nelauktas – jūsų – visas – visiems – visų – artimas – tolimas – savas – kartu – atskirai – pro tave – į seną – neatrastą – salą – į tave – į save į daiktą – į žodį [ Daugiau ]
“Tik dabar supratau, kad mes jau nebūsim kitokie, kad juokingi, keisti, geri ir pikti – ligi galo; kad jau taip ir gyvensim: ko išmokę, ko neišmokę, tiktai neatleisime tiems, kurie netesėjo – apgavo. Neatleisime sau, neatėjusiems į pasimatymą su istorija ir su laiku, išdavusiems amžių ir kartą. Reikia teisti save- geriausiai pažįstamą artimą, pripažinti save [ Daugiau ]
Dar vienas Dainiaus eilėraštis man.. Dainius 1991.04.30 **************************************** Rasai kai tamsoje įsirėžia šviesos ruoželis ir horizontas bėga saulės link o sužvilgėjęs ant gėlės lašeli paimk tą šviesą….išdalink mirtingiems išdalink lyg amžinybę lyg viltį nusivylusiems įpilk aušros lyg bręstančios gyvybės po lašą mirštantiesiems išdalink kol tapsi lyg patsai gyvybingumas ir lūpose skambėsi kaip malda prieš vardą [ Daugiau ]
Aš nenoriu meluoti pats sau, Nes esu sąžiningas žaidėjas: Pailsau aš, draugai, pailsau, Darbo dieną vos tepradėjęs. Bet pakeisti manęs nereikės, Aš iš rankų dainos nepaleisiu: Atsilaušiu iš savo riekės Ir toliau nesiskųsdamas eisiu. Justinas Marcinkevičius
Ir vėl praeito sekmadienio tematikos tęsinys… Dainius 1991.09.27 ********************************** Rasa, klausiau keistų lietaus garsų jaunų dienų gedėjau tarp miesto raudančio balsų aš rodėsi Tave girdėjau jaunystės simboliu esi kaip pievoj vasara nerūpestinga gyvenk dabar nes ateitis arti o laiko vis mažiau-jo stinga nes niekas kitas nemylės kaip Tu gyvenimą ir saulę nuobodūs pasijuntame suaugę diena [ Daugiau ]
Tęsiant sekmadienio eilėraščių temą… ( pradžia mano BLOG’e buvo 2008 08 31 ) Dainius 1991.07.15 ********************************** Rasai smulkus lietus lyg ašaros drėkina Tavo plaukus laukinės žąsys kūkčioja ir atsisveikindamos rauda… aš mirštu su kiekvienu rudeniu lyg tas pageltęs beržo lapas kurį Tu pasistiebus nuskini ir įsegi į savo plaukus priimk savon širdy mane paklydusį toje [ Daugiau ]
Jau tikrai juntu rudenį..laukiu jo, nes tas rudens lapų šnaresys ir kvapas šviečiant saulei sukelia labai romantiškus jausmus.. Štai mano pats mylimiausias Justino Marcinkevičiaus eilėraštis: Rudeniu kankinasi gamta, Ji nemoka abejingai mirti. Džiaugsmas budi, jis čia pat, greta, Tik sunku nuo skausmo jį atskirti. Tik sunku atsisakyti to, Ko galbūt iš viso neturėjai. Pakartok, [ Daugiau ]
Praeito sekmadienio temos tęsinys.. Dainius 1992.07.23 ********************************** Nelaimingiausia mano Meile, aš pamačiau Tave ir supratau kas tai yra gyvenimo jaunystė ugnis įsiliepsnojo jos negesinau nors ir dažnai širdis suklysta aš tik mirštąs jausme kvailys aš tas kurį Tu su kitu išduosi kaip pavadinti ką jaučiu kas pasakys jei tai ne meilė atrasta skausmuose bet [ Daugiau ]
Praeito sekmadienio temos tęsinys.. Dainius 1991.05.21 ********************************** Rasai kai kam tikriausiai patikai jei šypsena surado lūpas ir per akimirksnį tapai švelnia kaip nusileidęs rūkas kiekvienas šokio judesys išganymas dailiausiam kūnui tad šoki-išstovėti negali kai danguje mėnuo užsnūdęs kaip šoka karalienė pilyje iš nuostabos nutilusiems didikams spalvotos ugnys bėga jos veide kaip puotos laikas-argi daug [ Daugiau ]
Keletą sekmadienių norėčiau pasidalinti labai senais eilėraščiais, kuriuos ant atviručių, rašytus ranka, siuntė vienas mano Draugas..tai buvo vienpusė, platoniška meilė. Kadangi jis poetas, išleidęs net keletą savo eilėraščių knygelių, keletas iš tų eilėraščių yra ten. Jis rašė karts nuo karto 5 metus.. Šie eilėraščiai man nepaprastai svarbūs. Manau, kad neturiu jų slėpti tik savo stalčiuje [ Daugiau ]
Turbūt šiam sekmadieniui šis eilėraštis tiktų labiau.. :( “Aš pralaimėjau mūšiuose visuos, nors grūmiausi, kiek jėgos leido. Guliu nustebęs ledo apkasuos – be ordinų, gėlių, be veido… Ir nežinau, ar gali būt skaudžiau: tekėjo kraujas, mūrai griuvo, o pasirodė, kad tiktai žaidžiau – žuvau kare, kurio nebuvo..” (Vladas Daškevičius, „Eilinio žūtis“)
Sekmadieniui vėl mano manymu nuostabus Justino Marcinkevičiaus eilėraštis apie šypseną..Netgi gal tai galėčiau pavadinti ne tik eilėraščiu, o konkrečia, labai dažnai pasitaikančia situacija šiandien, nors eilėraštis parašytas 1964 metais. “Ilgai stebėjau vieną žmogų: jisai stovėjo ir šypsojos. Gatve važiavo, ėjo žmonės. O jis stovėjo ir šypsojos. Kaip keista, ne tiesa? Vidur dienos kad taip stovėtų [ Daugiau ]
Ir vėl eilėraštis, kuris pasako daug apie tikrąsias vertybes.. Jei Tu ramus, kada visi klajoja, Pametę galvas, kaltina tave; Tiki savim, kada kiti dvejoja, Ir jų dvejonių nelaikai kalte; Jei moki kantriai laukt ir nepavargti, Už piktą šmeižtą nesiteist šmeižtu, Nekenčiamas nekenčiančių nesmerkti Ir nesidėt protingu ir geru; Jei Tavo svajos remiasi tikrove, O mintys [ Daugiau ]
Ši knyga manau, kad daugeliui yra labai svarbi. Man taip pat. Keletas ištraukų iš jos bus ir mano dienoraštyje.. Pirmoji yra apie meilę.. Juk penktadieni 2008.08.08 Vilniuje kur pažvelgsi buvo balta- nuotakos, nuotakos..nuotakos. “..Kai meilė pašauks jus, sekit iš paskos, Nors keliai jos ir sunkūs, ir statūs. Ir kai jos sparnai jus apglėbs, jai pasiduokit. Nors [ Daugiau ]
Mylimiausias lietuvių poetas man yra Justinas Marcinkevičius. Nuo mažens girdėjau jo eiles, nes jas, vakarojant su draugais, deklamuodavo mano mama. Kai reikėdavo mokykloje rinktis eilėraščius ir mokytis juos atmintinai, man nebūdavo jokių problemų, nes begales jų jau mokėjau.. Tiesa, būnant paaugle juos suprasdavau visai kitaip nei šiandien. Turbūt reikia išgyventi tam tikrus jausmus, kad pajustum [ Daugiau ]
Gali tikėti ar netikėti horoskopais, tačiau pati gimusi Ožiaragio ženkle, labai dažnai greit atskiriu kuris žmogus yra gimęs tokiame pačiame žvaigždyne. Tai nutinka turbūt todėl, kad esi labiau išstudijavęs to ženklo savybes ir jas identifikuoji greičiau. Ožiaragių nebesustabdysi.. Daug metų atgal, A.Zalatorienės knygoje esu radusi šį eilėraštį. Manau, kad būtent jis labiausiai atspindi Ožiaragį. Tavo [ Daugiau ]